Gretos istorija: kompleksų ir norų kaina – anoreksija, bulimija ir depresija

Greta Gražytė – dar tik septyniolikos, tačiau jau išmokusi skaudžią gyvenimo pamoką. Noro tapti pavyzdžiu kitoms merginoms kaina – anoreksija, bulimija ir depresija. Iš pradžių lydėjo teigiami komentarai, vėliau etiketė „giltinė“. Greta to patirti nelinkėtų niekam, todėl nori papasakoti savo istoriją primindama visoms, kad lieknas žmogus nebūtinai sveikas ir tikrai nebūtinai laimingas.

– Greta, papasakok, nuo ko ir kada prasidėjo tavo svorio metimo istorija?

– Gerai prisimenu tą dieną, kai pradėjau mesti svorį, kuri pakeitė ir mane, ir mano gyvenimą, tuo metu svėriau 59 kg, o mano ūgis buvo 172 cm. Iki tol nesu tiek svėrusi, tačiau tuo metu valgiau labai daug nesveiko maisto ir papilnėjau. Dėl priaugtų kilogramų tikrai negaudavau kritikos, jog esu per stambi, atvirkščiai, tik komplimentus, kad atrodau puikiai.

Deja, man to neužteko, visada kompleksavau dėl savo kojų, kad jos nėra lieknos, nėra „tarpelio“ tarp jų, visada tikėjau, jog grožio kultas yra ne sportiška ir liekna figūra, o būtent liesumas. Sekdavau instagram’e lieknas merginas, sėmiausi idėjų, norėjau būti pavyzdys kitoms merginoms, skleisti motyvaciją, teigiamas emocijas. Ėmiausi drastiškų priemonių, valgiau vos kelis ryžių trapučius, gėriau daug žalios arbatos, svoris vis krito ir krito. Aplinkinių buvau labai skatinama, giriama, gaudavau daug klausimų, kaip tiek svorio numečiau, pradėjau rašyti blog’ą, instagram’e vis daugėjo sekėjų, kurie rašydavo, kaip manimi didžiuojasi ir visa tai skatino mane visa tai tęsti toliau. Kadangi nepajėgiau maitintis vien ryžių trapučiais, o ir nesituštinau daug savaičių, buvo prapuolęs ir moteriškas ciklas, nusprendžiau skaičiuoti kalorijas. 300–400 kcal per dieną, po pamokų vien sportas, vėliau poilsis, receptų ieškojimas, ryte krosas, svarstyklės. Taip ir tapau apsėsta svorio metimo.

(nuotr. iš asm. albumo)

– Kaip jauteisi visą šį laikotarpį?

– Pradžioje jaučiausi pakylėta, sulaukiau daug komplimentų, žvilgsnių, sekėjų. Jaučiausi turinti tiek energijos, kiek neturi niekas. Per kūno kultūros pamokas darydavau vieną po kito prisitraukimus, mokykloje, kol visi valgydavo skanėstus, valgydavau sriubas iš pakelių, mažus jogurtus. Jaučiausi turinti valią ir jaučiausi esanti kitokia, motyvuojanti, pozityvi mergina. Tačiau tai truko neilgai, nes iš tikrųjų mano emocinė būklė su kiekviena diena blogėjo, dingo noras būti su draugais, nes jie nesuprasdavo, kodėl aš neleidžiu sau nei kąsnelio nesveiko maisto, pradėjau pyktis ir su savo vaikinu, mane visada lydėjo bloga nuotaika, sunkumai, kasdienis aiškinimas, kodėl nevalgau ir nevalgysiu, mokslai pradėjo prastėti, nes beveik visą laiką praleisdavau kurdama planus, kaip dar numesti svorio, dienos nuotaika priklausydavo nuo to ar numečiau svorio, ar ne.

Vartojau netgi kapsules tam, kad nenorėčiau valgyti, tačiau jas pavartojus dvi dienas ir nei trupučio nieko neužkandus, trečią dieną jaučiau, kad nedaug trūko, jog nualpčiau, prasidėjo traukuliai, juodumas akyse, pykinimas, svaigimas, dusuliai. Daugiau šių kapsulių nevartojau. Mano skrandžiui teko daug išbandymų: persivalgymas arba išvis nevalgymas, galiausiai prasidėjo ir vėmimas, viską slėpiau nuo tėvų, draugų, sužinojo mano vaikinas, bet jam sustabdyti manęs nepavyko. Po mano akimis atsirado juodi ratilai, veido oda susitraukė, plaukai krito kuokštais, iš manęs buvo likę tik kaulai, dingo ir pagyrimai, dažniau girdėjau ne komplimentus, o tai, kad atrodau kaip giltinė.

– Kiek laiko prireikė, kad būtų peržengta ligos riba?

– Kritinė riba prieita buvo po 5 mėnesių, tuo metu buvau numetusi 10kg. Laimei, supratau, kad man reikia pagalvos, todėl pradėjau lankytis pas gydytoją, gulėjau ligoninėje, man buvo nustatyta ir anoreksija, ir bulimija. Be to, buvo paskirti vaistai ir nuo depresijos. O gydymas trunka iki šiol, lankausi pas psichologus. Tačiau vienas džiugesnių dalykų, kad vaistus nutraukiau prieš dvi savaites, o jau praėjo visi metai nuo dienos, kai pradėjau gydytis.

– Ne paslaptis, kad pats žmogus dažnai nepripažįsta turįs valgymo sutrikimų. Patark, į kokius ženklus aplinkiniai turėtų atkreipti dėmesį, o juos pastebėjus ieškoti pagalbos?

– Jei įtariate savo vaiką, draugę ar sesę sergant anoreksija, atkreipkite dėmesį:

• Į tai, ką ji valgo, ar valgo maistą gamintą namuose, ar valgo kartu, o ne nešasi maistą paslapčiomis valgyti.
• Ar namuose nemažėja laisvinamųjų vaistų.
• Stebėkite ar svoris nekrenta labai staigiai.
• Ar sporto laikas neviršija normų.
• Ar kaltina save, jog yra stora ar apkūni.
• Ar nealpsta, ar nėra silpna.
• Ar nedingo menstruacijos.
• Ar nėra irzlumo, agresyvumo, konfliktiškumo.

Bulimijai pastebėti: atkreipkite dėmesį ar nėra valgoma viskas, ką tik galima rasti namuose, tokiu būdu persivalgant, o galiausiai užsirakinama pusvalandžiui tualete, galimam vėmimo sukėlimui. Visa kita atitinka anoreksijos požymius.

– Minėjai, kad tau buvo paskirti vaistai nuo depresijos. Prie anoreksijos ir bulimijos prisidėjo dar ir depresija?  

– Taip, depresija yra tarsi šalutinis anoreksijos bei bulimijos poveikis. Kai tik pradėjau gydytis, negalėjau žiūrėti į save veidrodyje, nes akyse sau stambėjau, jei tik žvilgtelėdavau į savo atvaizdą, verkdavau, kildavo isterijos ir galvodavau, kodėl pasidaviau ir sugrįžau prie įprasto gyvenimo, todėl dvi savaites buvau net nemačius savo viso kūno veidrodyje, tik mažame veidrodėlyje veidą, kai norėdavau pasidažyti.

Tada gėdijausi savo kūno, tačiau po to prisiverčiau kartoti, jog mano kūnas man yra gražus ir vieną dieną patikėjau tuo, nuo to ir prasidėjo pilnas gydymas. Nors ir gėriau vaistus, kiekvieną dieną būdavau paskendusi ašarose. Aš labai pasikeičiau, ankščiau buvau rami, negalėdavau pakelti balso, visada buvau su šypsena, o dabar jau viskas šiek tiek kitaip. Tikras gydymas prasidėjo, kai pradėjau lankytis pas psichologę, atvėriau visą savo sielą ir kiekvieną konsultaciją jaučiau, jog man po truputį gėrėja. Nors dar daug kartų kritau, norėjau pabėgti ir nesugrįžti, tačiau stojausi ir ėjau toliau. Dabar gyvenu senąjį gyvenimą, tik su nauja patirtimi. Pasikeitė pomėgiai, požiūris į save, aplinkinius, buvo dienų, kai beveik visi, kuriais galėjau pasitikėti dingo ir jaučiausi viena, tačiau šiuo metu yra išlikę patys tikriausi, kurie mane palaikė visą šį sunkų laikotarpį ir manau svarbiausia, jog drįstu apie tai kalbėti.

Greta dabar (nuotr. iš asm. albumo)

– Greta, kaip jautiesi dabar? Kai dabar į visa tai žvelgi kaip į praeitį, matai, kiek visa tai tau kainavo, ką būtum norėjus išgirsti tuo metu, kai nusprendei mesti svorį, ir žingsnis po žingsnio ėjai link didžiulių problemų?

– Šiuo metu sveriu 55–56 kg, svoris svyruoja. Esu laiminga, jaučiu ribas, jei apsiriboju nevalgyti, kokio pyragėlio ar saldainių, tik, deja, nebeturiu tiek valios, kiek turėjau ankščiau. Turbūt dėl to, jog myliu save ir savo kūną. Eksperimentuoju ne su savo svoriu, o, pavyzdžiui, su naujų lūpdažių spalvomis, plaukų spalva, naujais drabužiais, moteriški dalykai ir man jie padeda.

Žinoma, kad ir kokia būtų mano emocinė būklė, praeitos ligos vis dar atsispindi dabartyje. Turiu problemų su skrandžiu, manęs vis dar laukia rimti tyrimai, galbūt turiu žaizdų skrandyje, o galbūt jis tiesiog yra silpnas ir dirglus, nepriima netinkamo maisto. Pastaruoju metu kamuoja dideli skrandžio skausmai, dilgčiojimai krūtinėje, duria širdį, jaučiuosi silpna, bet esu patenkinta savo vidine būsena  (šypsosi).

Dabar, kai į tai žvelgiu kaip į praeitį, kad ir kaip norėčiau, jog viso to nebūčiau patyrusi ir kad tai būtų tik blogas sapnas, būčiau norėsiu tada, kai viskas prasidėjo ir dabar noriu, jog žiniasklaida labiau kalbėtų šiomis temomis, rodytų konkrečius pavyzdžius ir tikiu, jog tai būtų bent atitraukę mane nuo šio blogo žingsnio. Džiaugiuosi, jog po truputį, visuomenė pradeda nebijoti apie tai šnekėti, galbūt jaunoms merginoms, tai parodys, kad numetusi svorio, laiminga netapsi, laiminga tapsi tik tada, kai mylėsi save ir savo kūną, kuriame turi gyventi. Ir kad joks kilogramas negali priversti suabejoti savimi.