Psichologė pasakoja, kaip gydyti darboholizmą

Ar kada nors susimąstėte, kuo skiriasi pareigos jausmas atlikti tam tikras užduotis darbe nuo darboholizmo? Ir kokia yra riba tarp šių dviejų skirtybių? Šiandien kalbamės su psichologe Aušra Drevinskiene, kuri mielai sutiko papasakoti apie darboholizmą ir dėl jo kylančias problemas.

Visų pirma, nutariau išsiaiškinti, o kuo skiriasi pareigos jausmas nuo darboholizmo? Psichologė pasakoja: „Darboholizmas oficialiai kol kas nėra išskirtas kaip sutrikimas, tačiau nemaža dalis mokslininkų, tyrinėjančių šį reiškinį, darboholizmą lygina su alkoholizmu. Žmogus, sergantis priklausomybe, nebejaučia saiko ir negeba laiku sustoti. Darboholizmas nuo pareigos jausmo skiriasi tuo, jog darboholikas dažnai prisiima daugiau darbų nei realiai gali nudirbti, dažniausiai jis ne komandos žaidėjas. Jie turi stiprų poreikį kontroliuoti žmones bei situacijas ir negeba deleguoti funkcijų kitiems. Šie žmonės tvirtai tiki idėja: „Jei nori, kad darbas būtų padarytas gerai, jį turi atlikti pats“. Kitas jų mėgstamas šūkis ir kertinis įsitikinimas, kuriuo vadovaujasi: „Laikas – pinigai“. Darboholikai dažnai yra mažiau organizuoti nei kiti darbuotojai. Darboholikai ne tik dirba sunkiai – jie kartelę užkelia ypatingai aukštai ir taip praktiškai užkerta kelią galimam jų pasiekimui. Visi šie dalykai galiausiai sumažina žmogaus darbo efektyvumą bei pasitenkinimą darbu, didina įtampą bei turi tiesioginės įtakos fizinei sveikatai.“

Darboholikai – lyg voverės rate

„Darboholikai užsisuka užburtame rate: kuo daugiau dirba, tuo daugiau pinigų uždirba. Ir tai atrodo geras dalykas, tačiau kuo daugiau dirba, tuo mažiau lieka laiko pramogoms, kol galiausiai lieka tik darbas, be pramogų. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Kaip ir bet kurios priklausomybės atveju, svarbu saikas. Dažnai labai sunku tą saiko jausmą pajusti. Kalbant bendrąja prasme, svarbus darbo ir poilsio režimas. Mokėjimas laiku pabaigti darbą, uždaryti ofiso duris ir netikrinti pašto dar 10–15 kartų per vakarą. Skirti laiko sau ir savo pomėgiams. O atostogų metu palikti kompiuterį namuose. Vertinga peržiūrėti savo įsitikinimus. Čia svarbus suvokimas, kad kai kurie dalykai gali tiesiog palaukti. Net chirurgas, nuo kurio darbo tiesiogiai priklauso žmogaus gyvybė, uždaręs operacinės duris neprivalo visą laiką galvoti apie tai, kaip gyja paciento žaizdos, gali ir netgi privalo važiuoti namo ir ramiai praleisti laiką su draugais ar šeima“, – pasakoja Aušra.

„Gydymas“ nuo darboholizmo

bigstockphoto.com

„Nors darboholizmas nėra išskiriamas kaip atskiras sutrikimas, tačiau vienam pačiam su šia problema, kartais gali būti per sunku susidoroti. Užsienyje netgi veikia anoniminių darboholikų savitarpio pagalbos grupės. Asmenys, nemokantys atsiriboti nuo darbo, jaučia įtampą nebūdami darbe, todėl turėtų susimąstyti apie savipagalbos galimybes. Svarbiausia yra nustatyti tam tikras ribas. Rekomenduojama sukurti ir išlaikyti laiko, kognityvines bei fizines ribas.

Laiko ribos – labai svarbu turėti laiko tieksau, tiek šeimai, tiek pramogoms, tiek sportui ir t.t. Šis laikas negali būti sutrukdytas ar pertrauktas darbo. Vadinasi, jokių telefono skambučių, elektroninių laiškų tikrinimo ir t.t.

Kognityvinės ribos – šios ribos padeda mums atsispirti pagundai galvoti apie darbą ir padeda savo dėmesį skirti šeimai ar kitai veiklai. Labai svarbu išmokti koncentruoti savo dėmesį ir pastebėti, kai jis peršoka prie darbo. Tam gali pasitarnauti įvairūs hobiai, muzikos klausymasis, knygų skaitymas, kognityvinės elgesio terapijos metodai, meditacijos, kvėpavimo pratimai ir t.t.

Fizinės ribos – svarbu sukurti fizines ribas tarp savęs ir darbo. Svarbu netikrinti savo elektroninio pašto, netikrinti telefono, neskaityti darbo dokumentų ir t.t. ne darbo metu. Nesuteikite sau papildomų pagundų, išjunkite kompiuterį ir pasistenkite pasimėgauti kitomis veiklomis.

Jei išbandėte daugybę savipagalbos priemonių, tačiau jūs neturite laisvalaikio, jūsų artimieji pyksta ir skundžiasi, o jūs negalite sustoti, paslapčiomis vėl slenkate prie telefono ar kompiuterio, jums gali būti reikalinga profesionali pagalba.“

Aušra, o ką daryti, jeigu supranti, kad tavo antroji pusė – darboholikas. Ir būtent dėl šios priežasties nukenčia viskas – šeima, vaikai, santykiai, bendravimas su artimaisiais, tačiau jis pats to nepripažįsta. Ką daryti tokioje situacijoje? Kaip gyventi, bendrauti, išsaugoti šeimą su tokiu žmogumi?

„Gyventi su žmogumi, kuriam svarbiausia gyvenime yra darbas, tikrai nėra pats maloniausias dalykas pasaulyje. Greičiausiai jums netruks pinigų, bet nebus žmogaus, su kuriuo galėtumėte pasimėgauti jų teikiamais malonumais. Jūsų atostogų metu jis sėdės prie kompiuterio užuot žavėjęsis saulėlydžiu. Ir, visgi, kaip ir bet kurios problemos atveju svarbiausia įsisąmoninti tai, jog jūs negalite kito žmogaus pakeisti. Yra begalė priežasčių, dėl kurių žmonės tampa darboholikais. Jūs tegalite pakeisti savo požiūrį į situaciją ir santykį su šiuo žmogumi. Turite suvokti, jog jūs neatsakingi už kito žmogaus sprendimus bei pasirinkimus ir tikrai nesate dėl to kalti.

Keletas bendravimo patarimų:

• Svarbu neapsimetinėti, kad darbas netrukdo jūsų santykiams. Aiškiai ir drąsiai įvardykite problemą. Kalbėdami būkite pagarbūs ir pasakykite, jog suprantate, kad jis/ji sunkiai dirba, tačiau priminkite apie pareigas, kurias reikia atlikti namuose bei savo lūkesčius ir norus.
• Pyktis, nepasitenkinimas ar nuolatinis priekaištavimas tikrai neprivers jūsų antrosios pusės dažniau likti namuose. Pasistenkite, kad laikas su jumis būtų malonus. Kai jūsų antroji pusė nesėdi prie kompiuterio ir nedirba, atneškite jai/jam puodelį mėgstamos arbatos, pasiūlykite masažą ir t.t. Būdami kartu, užsiimkite maloniais dalykais, tegul jis ar ji supranta, ko netenka, kai dirba!
• Paprašykite, kad jūsų antroji pusė savo darbo kalendoriuje numatytų laiką šeimai. Tarkitės iš anksto.“

Pasitikrinti, ar esate darboholikas, padės šis trumpas testas.