Savo požiūrio į žurnalistiką ir idealų išduoti nenorėjusi ilgametė televizijos laidų redaktorė Jurga Gusarovienė pati nusikalė sau naują laimę. Prieš dvejus metus ėmusi intensyviai mokytis juvelyro amato šiandien moteris jau turi didelį klienčių ratą, visišką tikėjimą savo pasirinkimo teisingumu ir harmoniją tarp mėgstamos veiklos bei galimybės skirti pakankamai dėmesio šeimai.
Ar tai buvo gąsdinantis bei ilgai skaičiuotas veiklos pakeitimas, ar natūralus, emociškai brendęs pokytis, J. Gusarovienės klausiau ankstyvą rytą kavinėje netoli jos namų Vilniaus senamiestyje, pašnekovės telefonui vis sučirškiant nuo klienčių žinučių bei skambučių.
– Buvote pirmųjų ir didžiausią populiarumą turėjusių televizijos laidų redaktorė: „Nomedos“, „Valandos su Rūta“. Atrodė, kad esate lyg žuvis vandenyje – reikli, veikli, o darbų rezultatas – laidų reitingai – pranokdavo visų lūkesčius. O pati televizija pateisino Jūsų lūkesčius?
– Mokydamasi mokykloje svajojau studijuoti teisę, bet į ją neįstojusi tiems metams ieškojausi darbo. Taip vos devyniolikos metų pradėjau dirbti administratore radijo stotyje „M–1“, per metus padariau karjerą ir tapau žinių redaktore. Tais laikais ši radijo stotis buvo labai svarbi. Man patiko ir darbovietė, ir pats darbas. Taip nusprendžiau stoti į žurnalistiką, o studijuodama toliau dirbau radijo stotyje. Mano kursas buvo labai stiprus asmenybių prasme: Aistė Stonytė, Edmundas Jakilaitis, Vita Vilimaitė. Turėdavome itin daug praktikos, į universitetą atlėkdavome tarp reportažų rengimo, ir žurnalistika tuomet buvo kaip gyvenimo būdas.
Žiniasklaidoje praleidusi 20 metų, Jurga Gusarovienė ėmėsi juvelyrikos
Po antro kurso reikėjo atlikti praktiką televizijoje. Jos atlikti nuėjau į LNK žinias ir iš karto supratau, kad tai – mano stichija. Tai buvo komercinių televizijų „sprogimo“ metas, kai viskas buvo tik kuriama, nauja, įdomu. Tuo metu žurnalistų poreikis buvo didelis, buvo gana daug galimybių rasti savo sritį, kurioje galima būtų specializuotis ir nemažai pasiekti. Pavyzdžiui, aš pasirinkau įdomią sritį – žemės ūkį, ir joje gilinau savo žinias bei specializavausi, tad ir sekėsi gerai.
Diplominį darbą dariau su Audre ir Gintaru Kudabomis „Srovėse“. Ši laida tais laikai dar buvo ta tikroji, aukšto lygio publicistika. Vėliau atsirado pokalbių laidos. Gavusi kvietimą dirbti jose, susiejau su tuo visą savo karjerą – pirmiausia kaip samdoma darbuotoja, vėliau įkūriau savo prodiuserinę kompaniją, kurią išeidama iš televizijos uždariau. Taigi žiniasklaidoje iš viso dirbau dvidešimt metų.
– Dabar štai kalbamės, kai esate, bent laikinai, palikusi žiniasklaidą. Ar tai reiškia, kad televizija pernelyg pasikeitė ir nebesinorėjo joje likti, ar pati pasikeitėte, praradote darbo televizijoje azartą?
– Žurnalistika, o ypač televizijos žurnalistika, ėmė smarkiai keistis. Kiekvieną sezoną tos tikrosios žurnalistikos liko vis mažiau, viską užgožė pramoga, šou. Mano didžioji meilė visuomet buvo tiriamoji žurnalistika, žinios. Pokalbių laidose siekiau toliau gvildenti socialines temas, ekonomines problemas, o galimybių tai daryti beveik nebebuvo. Keitėsi ir „Valanda su Rūta“ – vedėjai labiau norėjosi kalbėti apie santykius, o mano arkliukas liko rimtos temos. Jaučiau diskomfortą kurti tokias temas, kito ir verslo sąlygos. Tad tai liko tik darbas, o aš žurnalistikoje turiu tikėti idealais, kad galėčiau joje dirbti.
Be to, moterims Lietuvos televizijose yra itin sunku. Vyrams daug paprasčiau visur atveriamas kelias, nesudaroma tokių dirbtinių kliūčių kaip moterims. Juo labiau kai laukiausi, stengiausi kuo ilgiau to neparodyti, nes tai – didelis neva minusas darbuotojai, į ją pradedama žiūrėti kaip į nevisavertę, ir visuomet tai atsiliepia karjerai. Turėdama tris vaikus, gerai žinau, kiek stiprybės reikia atlaikyti tokį spaudimą.
J. Gusarovienės kurti papuošalai
– Ar palikdama žiniasklaidą iš karto žinojote, ko imsitės? Kaip po dvidešimties metų žurnalistikoje Jūsų gyvenime atsirado juvelyrika?
– Juvelyrika visuomet domėjausi, skaitydavau apie tai, rydavau akimis įdomius kūrinius. To, kad likimas pats man įbruktų galimybę į rankas, nelaukiau – susiradau juvelyrikos kursus, ir jau per pirmąją pamoką pajutau, kad tai mane visiškai įtraukė. Tai tapo mano svajone, mokiausi labai intensyviai. Pasisekimo nereikėjo laukti: nuo pat pradžių mano darbus iš karto nupirkdavo. Vos įkeliu nuotrauką į socialinį tinklapį „Facebook“, iš karto sulaukiu klausimų, kiek jis kainuoja. Žmonės net nesidera, nors kaina nėra maža.
Patys mano mokytojai stebėjosi, kaip man taip nuo pat pradžių. Tai, kad ir žmonėms patinka mano darbai, ir pragyventi iš to įmanoma, suteikia didžiulę motyvaciją.
– Finansiniai paskaičiavimai pradedant naują veiklą negąsdino?
– Ne paslaptis, kad televizijoje atlyginimai yra nemaži, galima gyventi daug ką sau leidžiant. Visgi būtent dėl to, kad mano darbai tokie paklausūs, neturėjau pakeisti savo gyvenimo dėl to, jog praradau televizijos atlyginimą. Tiesa, juvelyrikos kursai yra brangūs, medžiagos, iš kurių gaminu papuošalus, yra aukščiausios klasės, įranga mano dirbtuvėms įkurti taip pat kainavo nemenkai. Į visa tai investavau savo pačios santaupas.
Visa, kas susiję su juvelyrika, man yra labai įdomu, dirbu degdama aistra, tad iš esmės negali nesisekti. Negaliu galvoti taip, kad įdėsiu į žiedą mažiau aukso, tuomet sutaupysiu ir gausiu didesnę maržą. Klientai galiausiai vis tiek pajustu netikrumą ir nusisuktų.
Be to, praverčia žurnalistės patirtis bei platus pažįstamų ratas. Kol kas „Facebook’o“ rinkodarai užtenka visiškai, negailėdama investuoju ir į kokybiškas nuotraukas.
Daug jaunų juvelyrų visai neišmano vadybos pagrindų, ir man labai gaila tai matyti. Jie pilni entuziazmo, o parduoti savo kūrinių jiems visai nesiseka. Jie ima pykti, nusivilia ir išvažiuoja į užsienį dirbti gamyklose. Liūdna.
– Ar pats mokymosi procesas nebuvo nemalonus, turint omenyje, kad prieš tai ilgus metus dirbote vadovaujamą darbą?
– Atvirkščiai – man tai labai tiko ir patiko. Reikėjo permainų, ir aš netgi pasakiau savo mokytojams: „Jeigu matysite, kad verta, galite ant manęs rėkti kiek tinkami“. Jie man davė nepaprastai daug keldami didelius estetikos ir kokybės reikalavimus. Dėl to esu labai dėkinga. To paties reikalaudavau televizijoje iš savo komandos, o mokantis to buvo reikalaujama iš manęs. Iš tiesų tik taip galėjau tobulėti ir eiti pirmyn.
Kurdama papuošalus, autorė stengiasi pažinti klientes ir atspindėti jų asmenybes
– Individualus darbas leidžia skirti daugiau laiko šeimai?
– Dabar mano gyvenimo ritmas yra toks, koks man ir buvo reikalingas. Aš esu laisva, dirbu kada noriu, jau turiu ir padėjėją atlikti labai techniniams dalykams. Mano dirbtuvės yra mūsų su Marku gyvenamo namo garaže, tad ir šeima, vaikai visada netoliese. Mano gyvenimo draugas Markas nepaprastai stipriai mane palaiko, skatina, tad pradėti naują veiklą dėl to man buvo gana drąsu, suteikė pasitikėjimo. Jau galvoju ir apie užsienio rinkas, galimybes sudalyvauti įvairiuose renginiuose užsienyje.
Mane nuolat vis pakviečia grįžti į televiziją. Tačiau aš atsisėdu, pagalvoju, ir atsakau sau bei kitiems „Ne“. Man įdomiau pažiūrėti į tai per atstumą: pasižiūrėjus televizorių kaskart dar kartą sau patvirtinu – kokia laimė, kad tai nėra mano darbas, mano produkcija.
Net nekalbant apie tai, kad dabar televizija yra tik popsas, jos produkcija apskritai neturi didesnės išliekamosios vertės. Sukūrei laidą, atidavei tam visas jėgas, ją per valandą ištransliavo – ir viskas. Tuo tarpu mano kurtą papuošalą moteris nešios daug metų, ir galbūt dar savo dukrai paliks. Papuošalus kuriu labai individualiai, stengiuosi pažinti klientes kuo geriau ir atspindėti papuošale jų asmenybes. Jausmas, kai netikėtai gatvėje pamatau moterį su mano kurtu papuošalu, yra visiškai neapsakomas. Tai sujaudina iki sielos gelmių ir suteikia tikrosios darbo prasmės pojūtį.
Dirbti ir dėl to kankintis negalima, nes tuomet ir uždirbti pinigai neatneša laimės. Esame laisvi žmonės, gyvenantys laisvoje šalyje. Reikia save mylėti ir leisti sau ieškoti laimės.
Tad ir visiems, kurie norėtų keisti savo karjeros kryptį, palinkėčiau mažiau tartis su kitais žmonėmis. Visuomet atsiras „geradarių“, kurie ims gąsdinti ir atkalbinėti nuo pokyčių. Tačiau reikia drąsos imti ir bandyti, juk už vieną kitą nesėkmę daug baisesnis gailėjimasis, jog nepabandei. Esame linkę pernelyg viską sureikšminti, taip užsibarikaduojame savyje ir nesiryžtame. Nereikia bijoti: jeigu blogai Lietuvoje – galima išvažiuoti pasidairyti galimybių kitur. Jeigu nepavyks – galima grįžti ir bandyti dar ką nors kito. Laimės nerasime tik jeigu neieškosime jos.
9597
