Turbūt teko girdėti tokį pasakymą, jog asmenybė keičiasi, kas 7 metus, o kiekvienas septynerių metų ciklas užsibaigia krize, lūžio momentu, situacija, kuri neišvengiamai pareikalaus tam tikrų sąnaudų: fizinių, intelektualinių, emocinių ar kt. Šis lūžio momentas leidžia pereiti į kitą ciklą. Psichologė Laura Alčiauskaitė pasakoja, ar tai tiesa, ar mitas ir aiškina, kaip iš tiesų vystosi asmenybė.
Laura, tai mitas ar tiesa? Kaip tai paaiškinti?
Visų pirma, reiktų pasakyti, kad teorijų, aiškinančių žmogaus asmenybės psichologinę raidą, yra daug ir įvairių. Jos tarpusavyje gali labai skirtis. Pavyzdžiui, garsusis S. Freud’as teigė, jog asmenybė susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir suaugus praktiškai nebekinta. Tuo tarpu, kiti psichologai (pvz., Carl Rogers, Burrhus F. Skinner) buvo įsitikinę, kad asmenybės kintamumas laiko atžvilgiu yra didelis. Vienas iš psichologų, teigiančių, jog asmenybė laikui bėgant keičiasi yra Erik Erikson.
Kaip laikui bėgant vystosi asmenybė?
Pasak Erikson‘o, žmogus per savo gyvenimą pereina tam tikras vystymosi stadijas, kurios būdingos visai žmonijai. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš vienos stadijos į kitą. Šis judėjimas per stadijas yra įgimtas, nors labai didelę reikšmę turi ir visuomenė bei kultūrinė aplinka. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai. Teigiama, jog žmogus save realizuoja tik tada, kai sėkmingai įveikia tam tikras krizes. Priklausomai nuo to, kaip sėkmingai asmuo įveikia krizę ir įgyja tam tikros patirties, Erikson‘as išskyrė aštuonias krizes:
Tačiau septynerių metų laikotarpis neakcentuojamas, labiau kreipiamas dėmesys į tam tikrą raidos etapą – kūdikystė, vaikystė ar suaugusiojo amžius. Kiekvienas amžiaus tarpsnis yra susijęs su tam tikrais psichologiniais bei socialiniais uždaviniais. Tarkim, jaunystėje svarbu įgyti gebėjimą mylėti ir palaikyti artimus santykius su kitu žmogumi, nebijant dalinio savo interesų atsisakymo artimojo labui. Na, o brandos krizės paskirtis – išmokti rūpintis kita karta ir visuomene, būti naudingu savo bendruomenei, ne tik susitelkti į savo paties poreikius ar patogumus.
Ar vertėtų nerimauti dėl to krizės, lūžio momento?
Nereikia labai išsigąsti to žodžio „krizė“. Šiuo atveju, krizė – tai laikotarpis, kai žmogus turi įveikti naujus, su amžiumi susijusius iššūkius. Pavyzdžiui, meistriškumo-menkavertiškumo krizė vyksta vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Tokio amžiaus vaiko smalsumas labai gyvas, jam viskas įdomu, norisi viską išbandyti ir sužinoti. Šiuo laikotarpiu lavėja jo loginis mąstymas, savikontrolė ir bendravimas su kitais vaikais. Erikson‘o teigimu, suaugusieji – tėvai bei mokytojai – turi sudaryti sąlygas vaikui patirti sėkmę, kad jis įsitikintų, jog kai kuriuos dalykus daro labai gerai ar puikiai, kad manytų turintis gabumų. Taip yra siekiamas meistriškumas, kuris padeda pamatus vaiko pasitikėjimui savimi bei savivertei. Priešingu atveju, jei vaikas dažnai kritikuojamas, jam šykštima pagyrimų, paskatinimų, jis jaučiasi nieko nesugebančiu – gali atsirasti menkavertiškumo jausmas, kuris, tikėtina, turės neigiamų pasekmių vaiko savęs vertinimui jam užaugus.
Erikson‘as itin akcentuoja paauglystės krizės reikšmę. Šiuolaikinė visuomenė suteikia daug profesinių, ideologinių ir socialinių galimybių, todėl paaugliui labai sunku nuspręsti, kokį kelią jam pasirinkti. Dabartinė ekonominė ir socialinė situacija priverčia jaunus žmones ilgai mokytis, tad ir ilgai likti priklausomiems nuo savo tėvų. Negana to, tenka prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių socialinių vertybių ir normų. Paauglystės krizė pasireiškia nesugebėjimu pasirinkti karjeros, įsitraukimu į bendraamžių grupes bei alkoholio ir narkotikų vartojimu. Šiuo atveju labai svarbus ne tik tėvų, bet ir bendraamžių, su kuriais paauglys identifikuojasi, vaidmuo. Šilti santykiai su tėvais, artima draugystė su bendraamžiais, drąsus ieškojimas savęs ir nuo mažens įskiepytos tvirtos nuostatos ir vertybės padeda sėkmingai įveikti šią krizę.
Taigi, krizė iš esmės yra susijusi su pokyčiais, kuriuos lemia ne tik organizmo fizinė ar psichologinė raida, bet ir sociokultūrinė aplinka. Kiekvieno pokyčio metu žmogus yra jautresnis, labiau pažeidžiamas. Kita vertus, šios krizės yra iššūkiai, kuriuos žmogus sėkmingai įveikęs, bręsta ir įgyja naujos gyvenimiškos patirties. Jos daro žmogų stipresnį, brandesnį, išmintingesnį.
5969
