Psichologija

Psichologė Gintarė Jonaitienė: kaip priėmus neteisingą sprendimą atsitiesti ir eiti pirmyn

Publikuotas 2016 28 balandžio views 8295
Psichologė Gintarė Jonaitienė: kaip priėmus neteisingą sprendimą atsitiesti ir eiti pirmyn

Kiekvienam žmogui gyvenime tenka priimti tam tikrus sprendimus. Vieniems apsispręsti atrodo labai paprasta, o štai kitiems tai – tikras galvos skausmas. Priimti sprendimą, ko gero, dar ne pati nemaloniausia dalis, o štai, ką daryti, jeigu po kurio laiko paaiškėja, jog tas sprendimas nebuvo pats geriausias. Vėlgi, vieniems tai gyvenimo pamoka, o kitiems – graužatis iki gyvenimo galo.

Psichologė Gintarė Jonaitienė (nuotr. iš asm. archyvo)

Šįkart su psichologe Gintare Jonaitiene (VŠĮ „Meno psichologijos centras“) kalbamės apie tai, kaip priėmus tą blogąjį sprendimą, dėl kurio vėliau gailimasi, tačiau kelio atgal jau nėra, atsitiesti ir keliauti pirmyn, o ne atgailauti dėl praeities klaidų.

Pavyzdžiui, kažkam gal pažįstama situacija: poros skyrybos, žmogus kalba maždaug taip: „Jaučiu, kad kažkas tarp mūsų negerai, tačiau bijau palikti antrą pusę, nes… (prasideda klausimų lavina sau pačiam), o kas bus jeigu aš nuspręsiu skirtis, o vėliau gailėsiuos ir suprasiu, jog blogai padariau? Geriau tegu mane palieka, bet bent dėl šio sprendimo nekaltinsiu savęs.“ Psichologė Gintarė komentuoja ir atsako, kodėl žmonės apskritai bijo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus?

Gebėjimas priimti sprendimus formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Visi puikiai žinome tą vaiko raidos stadiją, kuri vadinama „Aš pats“. Šios stadijos sėkmė pirmiausiai priklauso nuo tėvų. Vieni tėveliai turės neišsemiamą kantrybę ir su lengva šypsena rankios košės likučius iš plaukų tol, kol vaikas galų gale pats išmoks valdyti šaukštą. O štai kiti neapsikentę patys puls vaiką maitinti ar rengti, taip slopindami pirmąsias mažylio savarankiškumo užuomazgas. Taigi, gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir drąsa priimti sprendimus prasideda dar nepasiekus trečiųjų gyvenimo metų. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad jei Jūsų tėvai nebuvo patys kantriausi pasaulyje – viskas prarasta. Taip, auklėjimas duoda startą, tačiau tai, kaip judėsime toliau, priklauso tik nuo mūsų pačių.

Vieni keliauja per gyvenimą, visą atsakomybę suversdami išorinėms jėgoms, o kiti patys jaučiasi savo likimo kalviais. Iš pirmo žvilgsnio pirmiesiems gyventi pakankamai paprasta – svarbius sprendimus jie priima „lengvesne ranka“: juk vis tiek pasekmės priklauso ne nuo jų. Tačiau tai ne visada tiesa. Žmonės, dėl savo bėdų ar nesėkmių nuolat kaltindami tik kitus, gali net nepajusti, kaip tas gyvenimas pralėkė – tarsi ne jie patys pragyveno, o kažkas kitas. Jie – tarsi amžini aplinkybių įkaitai, nė nepagalvojantys, kad galėtų pakeisti tokią padėtį.

dollarphotoclub.com nuotrauka

Kaip toje istorijoje: Potvynio metu vienas žmogelis karštai prašo Dievo jį išgelbėti. Pro šalį plaukia valtis. „Lipk vidun“, – sako valtininkas. „Ne, aš laukiu, kol Dievas mane išgelbės“. Po kiek laiko pro šalį plaukia laivas. „Čiupk už virvės,“ – šaukia įgula.  „Ne, aš laukiu Dievo pagalbos“. Galiausiai atskrenda gelbėtojų sraigtasparnis, tačiau žmogelis ir vėl atsisako pagalbos. Paskendo žmogelis, pateko į dangų ir priekaištauja Dievui: „Aš taip karštai tau meldžiausi, kodėl manęs neišgelbėjai?!“ „Aš tau tris kartus siunčiau pagalbą, bet tu nenorėjai jos priimti,“ – atsakė Dievas. Taigi, kas šioje istorijoje atsakingas už liūdną žmogelio baigtį – Dievas ar jis pats?

Taip gyvenant neretai slegia bejėgiškumo jausmas: „Vis tiek aš nieko negaliu pakeisti“. Žmogus nuolat jaučiasi nesaugus, nes bet kurią akimirką išorinės jėgos gali sugriauti jo sėkmę. Tokie žmonės gyvena nesibaigiančioje nerimo jūroje ir į bet kokius pokyčius reaguoja gynybiškai. Pavyzdžiui, bijodami, kad pasimatymas nepasiseks, iš anksto atsisako į jį eiti.

Įdomi detalė: dėl teigiamų dalykų žmonės visus nuopelnus linkę prisiimti sau, o dėl neigiamų – kaltinti kitus. Įsivaizduokite, kad gavote puikų darbo pasiūlymą. Turbūt džiaugsitės, kad esate  kvalifikuotas darbuotojas, tiesa? Tačiau praradęs darbą retas kuris pasakys: „Ech, pats tinginys, reikėjo daugiau pasistengti.“ Daug paprasčiau apkaltinti nedorėlį darbdavį ar etatų mažinimą. O štai, kai kalbame ne apie save, o apie kitus, neretai situaciją matom atvirkščiai.  Apie žmogų, priėmusį tinkamą sprendimą būsim linkę sakyti: „Darbą jis gavo tik per pažintis“ arba „Na ir pasisekė!“ O kalbėdami apie bedarbį gana lengvai numosime ranka: „Turbūt tinginys…“ Ši tendencija būdinga daugumai žmonių. Kai kurie tyrėjai galvoja, kad toks reiškinys netgi turi evoliucinę reikšmę: taip mažiau kankina savigrauža bei apsaugoma savigarba. Juk daug saugiau kaltinti aplinkinius, o ne save, tiesa?

Tačiau grįžkim prie svarbių gyvenimo sprendimų. Juos tenka priimti kiekvienam. Tai gana sudėtingas procesas, turintis net keletą etapų.

  1. Visų pirma, identifikuojama, kad situacija netenkina. Pavyzdys: skyrybos. Pirmiausia, žmogus nusprendžia, kad santuokoje yra nelaimingas.
  2. Ieškoma, kiek yra galimų išeičių. Šiame pavyzdyje yra du galimi sprendimai: likti santuokoje arba išsiskirti.
  3. Vėliau pradedama svarstyti, imami dėlioti visų galimų sprendimų pliusai ir minusai.
  4. Ir tik tada apsisprendžiama dėl galutinio poelgio.

Kartais gali atrodyti, kad sprendimas priimamas net negalvojant arba pasidavus jausmams. Visgi, labiau įsigilinus, paaiškėja, kad žmogus remiasi vienokia ar kitokia logika. Grynai emociniai sprendimai daug dažniau pasitaiko romantinėse melodramose, o ne realiame gyvenime. Net kai žmogus tvirtina, jog remiasi intuicija, jo smegenys vis tiek sveria turimą patirtį ir bando apskaičiuoti tinkamiausią išeitį.

Šie etapai gali būti pereinami labai greitai arba užtrukti keletą mėnesių. Etapai gali būti nuoseklūs arba kelis kartus pasikartoti: atrodo, jau nusprendėme („skirsiuos!“), o kitą dieną ir vėl dvejojame, ar tikrai situacija tokia nepakenčiama („gal nėra taip blogai?“). Tai visiškai normalu. Mus neretai veikia dvi priešingos jėgos: ir siekis judėti į priekį, ir noras stovėti vietoje, t.y. noras kažką keisti ir baimė tą daryti. Todėl abejoti, svarstyti argumentus, klausti kitų patarimo yra teisinga, ypač jei tai tikrai svarbus gyvenimo sprendimas, kurį neretai lydi daugybė įvairiausių jausmų: pyktis, kaltė, baimė, savigaila. Blogiau būna tada, kai žmogus įstringa viename ar kitame etape. Pavyzdžiui, nebemato jokių išeičių arba neranda pakankamai argumentų. Tokia būsena labai išsekina.

dollarphotoclub.com nuotrauka

Kaip elgtis, kai prieš akis iškilo neįveikiamas sprendimas?

Pabandykite jį išskaidyti į kelis mažesnius sprendimus. Tada užduotis pasidaro gerokai lengvesnė. Pirmiausia, prisiminkime visus ankstesnius etapus. Pagalvokite, ar situacija tikrai reikalauja pokyčių? Jei atsakymas teigiamas, atsisėskite, pasiimkite popieriaus lapą bei rašiklį ir susirašykite visas galimas išeitis. Kai parašėte, Jūsų manymu, visas, prisiverskite parašyti dar bent vieną (patikėkite – galimų variantų visada yra daugiau, negu mums tą akimirką atrodo). Skyrybų pavyzdyje trečioji galimybė – kurį laiką pagyventi atskirai ir leisti emocijų audrai nurimti. Tada kiekvienai išeičiai prirašykite kuo daugiau argumentų „už“ ir „prieš“. Net jei sprendimas neabejotinai atrodo jums pats tinkamiausias, prisiverskite sugalvoti bent 3 argumentus „prieš“. Taip apsidrausite nuo saviapgaulės, kad neigiamos pasekmės būna tik tada, kai nusprendėte neteisingai. Deja, neigiamų pasekmių kartais tiesiog neįmanoma išvengti. Tarkime, nusprendus išsiskirti, net jei toje situacijoje tai neabejotinai pati geriausia išeitis, ji taip pat turės neigiamų pasekmių, pradedant finansinėmis problemomis, baigiant skausmingu ilgesiu, prisiminus šviesias gyvenimo kartu akimirkas. Dar vienas patarimas, jei sunkiai sekasi rinkti argumentus: neskubėkite, duokite sau laiko. Ne veltui sakoma: „Rytas už vakarą protingesnis“. Jei atrodo, kad galvoje visiškai tuščia, nesikankinkite – padėkite rašiklį ir imkitės kitų kasdienių veiklų. Grįšite prie sąrašo kitą dieną. Na, o kai sąrašas bus baigtas, liks paskutinysis etapas – pasirinkti išeitį, turinčią daugiausiai pliusų ir mažiausiai minusų.

Kaip kovoti su situacija, kai lyg kirminas iš vidaus graužia mintys: „Viskas galėjo būti kitaip… Galėjau pastebėti tai anksčiau, galėjau, galėjau, galėjau?..

         Laiko atsukti atgal tikrai neįmanoma, kad ir kaip kartais to norėtųsi. Tačiau labai dažnai esame linkę nuvertinti tai, ką turime, ir pasiduoti iliuzijai, kad „už tvoros žolė žalesnė“.  Jei tuo metu padarėte būtent tokį apsisprendimą, tikrai turėjote argumentų. Jūsų emocinė būsena buvo būtent tokia, o ne kitokia. Jūs matėte būtent tokias išeitis, o ne kitokias. Elgėtės būtent šitaip ir ne kitaip. Žmogaus smegenys visada atlieka vidinius skaičiavimus. Jaučiame mes tai, ar ne. Juk pasekmes įmanoma vertinti tik iš laiko perspektyvos – žvelgiant atgal. Tačiau tuo metu mūsų būsena jau nebe tokia pati, gali būti, kad pasikeitė ir pati situacija, ir jos aplinkybės. Galbūt pasikeitėte ir Jūs: sužinojote naujos informacijos, įgavote naujos patirties. Taigi tam tikra prasme graužtis dėl netinkamo sprendimo – beprasmiška. Tuo metu jis buvo teisingiausias galimas pasirinkimas.

        Dažnai nutinka taip, kad žmogus, supratęs, kad padarė kažką neteisingo ir negrįžtamo, paskęsta savęs kaltinimo liūne. Kitaip tariant, susikoncentruoja tik į save. Ir kuo ilgiau jis kapstosi savyje, tuo pasekmės ima atrodyti siaubingesnės. Savigrauža – be galo „nuodingas“ jausmas. Daug stipresnis nei tas, kurį sukelia kitų žmonių pastabos, komentarai ar elgesys. Griežčiausi teisėjai esame patys sau. Tačiau šiek tiek „atsitraukus“, pavyzdžiui, paklausus artimųjų arba draugų, kaip jiems iš šono atrodo toks pasirinkimas, daugeliu atveju pasirodys, kad situacija nėra tokia siaubinga.

        Galiausiai, kiekviena patirtis yra patirtis. Svarbiausia suprasti, kad Jūsų pasirinkimai nekeičia jūsų asmenybės. Tai tik Jūsų poelgis, kurio poveikį beveik visada galima sušvelninti ar pakeisti. Jei gailitės neteisingai pasielgę su kitu žmogumi, ką nors nuvylę ar įskaudinę, sugadinę santykius, visada galite nuoširdžiai pasikalbėti ar tiesiog atsiprašyti. Nepamirškite, jog klysti – žmogiška, o taisyti savo klaidas – taip pat.

Kokia tavo nuomonė?


Paskutiniai straipsniai

Kelionių su vaikais daiktų atmintinė

Kelionės su vaikais, nesvarbu, ar jie būtų mažamečiai, ar paaugliai, kelia unikalių iššūkių ir džiaugsmų. Pasiruošimas yra svarbiausia, kad kelionė būtų sklandi ir maloni visiems. Tarp daugybės daiktų, kuriuos reikia susipakuoti, tam tikri būtiniausi daiktai išsiskiria tuo, kad jie gali patenkinti mažųjų keliautojų poreikius – nuo gėrimų iki pramogų. Šioje atmintinėje atkreipiamas dėmesys į svarbiausius […]

views 23
Psichologija

5 priežastys keliauti su mama

Iš pradžių gali pasirodyti beprotiška, tačiau kelionė su mama yra asmeninio augimo dalis. Kai esame maži, mama mus lydi  visur ir tai yra taip natūralu, kaip  kasdien valytis dantis. Tačiau bėgant metams šis ryšys susilpnėja arba visai nutrūksta. Iš pradžių gali atrodyti, kad kartu pasiimti žemėlapį ir pasirinkti kelionės tikslą gali būti beprotiška idėja, tačiau, […]

views 6339
Psichologija

Kodėl vienišos moterys yra laimingesnės?

Vis daugėja moterų, kurios savo pasirinkimu arba dėl to, kad nerado stabilaus partnerio, kuris padarytų jas laimingomis, nusprendė gyventi vienos be jokių santykių. Vienišumas tapo gyvenimo būdu, kuriuo jau mėgaujasi daug moterų ir net vyrų. Manymas, kad moterų prioritetai yra susirasti partnerį, susituokti ir susilaukti vaikų, jau išėjo iš mados… Laikai pasikeitė, taip pat ir […]

views 7814
Psichologija

5 protingi veiksmai, kurie padės naudoti mažiau plastiko

Pasaulyje vis labiau plinta zero waste idėja, propaguojanti mažinti atliekas buityje ir atsisakyti kuo daugiau plastiko gaminių. Ypač aktualu yra sumažinti plastikinių maišelių kiekį, nes tai yra vienas pagrindinių aplinkos taršos šaltinių. Būtent dėl plastikinių maišelių, vandenyne ir jūrose žūsta šimtai tūkstančių gyvūnų ir paukščių. Tai kelia milžinišką grėsmę visai ekosistemai.Mokslininkai yra paskaičiavę, jog tam, […]

views 8443

10 frazių, kurias turėtumėte išbraukti iš savo žodyno

Dažnai stebimės, kad mūsų gyvenime nutinka taip, kad ima ir išsipildo tai, ko labiausiai bijome. Atrodo, kad tuomet visas pasaulis yra nusiteikęs prieš mus ir labai neteisingas. Tačiau pradėjus nagrinėti tikrąsias priežastis, galima atrasti netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, galima pastebėti kad dažnai patys kuriame realybę, kurioje po kiek laiko atsiduriame. Kartais tai darome sąmoningai, besiguosdami aplinkiniams […]

views 7297