shutterstock.com
Ar jums teko susidurti su proto ir širdies konfliktu? Jei taip, ko gero, pasakysite, kad tai tikras galvos skausmas, tiesa? Kurio klausyti? Kaip elgtis? Kaip nepasimesti jausmų pinklėse? Klausimų tikrai daug, todėl ieškome atsakymų! Į klausimus atsako psichologė Šarūnė Jagielaitė.
Dažnai sakoma, kad protas ir širdis nesutaria, kaip tokius jausmus būtų galima paaiškinti? Ar apskritai toks reiškinys egzistuoja?
Proto ir širdies dalyvavimą tarpusavio santykiuose, kiekvienas žmogus pajaučia skirtingai. Vieni žmonės linkę labiau racionaliai mąstyti ir analizuoti, kiti yra labiau emocionalūs ir sprendimus dažniau priima atsižvelgdami į širdies balsą. Tačiau ir vienu ir kitu atveju, negalima teigti, jog yra pasikliaujama tik protu arba tik širdimi. Žmogaus jausmai ir protas glaudžiai sąveikauja, todėl nenuostabu, kad priimant sprendimus susiduriame su įvairiais prieštaravimais.
Draugystės pradžioje žmogų užvaldo labai stiprūs jausmingi išgyvenimai, kuriuos kartais net sunku įvardinti, todėl dažnai yra pasitelkiamos tokios sąvokos kaip „aptemsta protas“, „jaučiuosi kaip ant sparnų“ ir panašiai. Kai žmogus įsimyli, jausmai „užvaldo“ protą. Tai netgi galima paaiškinti biologiškai. Organizmas įsimylėjimo metu išskiria didesnį kiekį hormonų, kurie sužadina mūsų organizmą ir mes jaučiamės tarsi pakylėti. Tai naudinga evoliucijos prasme. Tačiau praėjus tam tikram laikui jausmai aprimsta. Štai čia „įsijungia“ protas. Žmogus sąmoningai pradeda analizuoti meilės objektą. Ima jį lyginti su anksčiau susikurtu savo antrosios pusės paveikslu. Ir jei šiuo momentu atsiranda daug neatitikimų, imama abejoti ar verta palaikyti tarpusavio santykius.
Protas sako „bėk“, o širdis sako, kad nori būti šalia… Kaip elgtis tokioje situacijoje? Kurio klausyti? Patarkite, kaip nepasimesti jausmų pinklėse?
Kai sutinki savo žmogų, klausimas, ko klausyti neturėtų kilti, nes tiek protas, tiek širdis sako „taip“. Tai būtų geriausias variantas – širdis ir protas žvelgia viena kryptimi. Tačiau jei susiklostė taip, kad atsirado vidinių prieštaravimų, svarbu išmokti klausyti savo širdies, bet nepamiršti dirbti ir su protu. Tuomet atsiras pusiausvyra tarp to, ką jaučiame ir ką mąstome.
Kartais naudinga atsižvelgti į tai, ką ir kokiais tikslais sako mūsų protas. Pavyzdžiui, nesinori būti su širdžiai mielu žmogumi, nes jis neatitinka mūsų mintyse susiformavusio įsivaizdavimo, su kokiu žmogumi mes norime būti. Tuomet verta rimčiau apsvarstyti, kokie dalykai konkrečiai mus skatina atstumti žmogų, kuris lyg ir kelia mums malonius jausmus. Ar tie dalykai tikrai yra svarbesni už nuoširdžius jausmus? Kitu atveju, ar nuoširdūs jausmai yra tokie stiprūs, kad, pavyzdžiui, mes galime viską mesti ir išvykti į kitą pasaulio kraštą? Vieno teisingo atsakymo nėra. Kiekvienas žmogus priima tokius sprendimus, kurie tuo momentu jam atrodo geriausi. Nesvarbu, ar paklausytume širdies ar proto balso, – svarbu, ar pasijusime laimingi.
Dažnai sakoma, kad jeigu žmogus suklydo kartą, reikia leisti jam pasitaisyti, tačiau jeigu suklydo antrą – tai jau ne klaida, o pasirinkimas. Ar pritariate šiai minčiai? Kaip elgtis santykiuose?
Klaidos yra mūsų gyvenimo dalis. Kiekvienas esame nors kartą suklydę. Svarbu ne tai, kiek dažnai klystame, o ar gebame pasimokyti iš savo klaidų. Kartais poroje skirtingai suvokiama, kas yra klaida santykiuose. Klaida, gal kiek per stiprus žodis, gal labiau įvardinčiau, kaip elgesį, kuris yra nepriimtinas kitam žmogui. Jei mes norime palaikyti ilgalaikius santykius, mes siekiame nekartoti to, kas nepatinka mūsų partneriui. Jei mes nežinome, kad tam tikras elgesys yra kitam nemalonus – mes jo nevertinam kaip skaudinančio partnerį.
Todėl tokiose situacijose padeda atviri pokalbiai. Mes galime žmogui pasakyti, kas mums nemalonu ir nepriimtina tarpusavio santykiuose ir bendrai nuspręsti, kaip tai galima ištaisyti. Svarbu, kad žmonės išgirstų vienas kitą. Jei nepriimtinas elgesys vis dėlto kartojamas ir ateityje, vertėtų pagalvoti, ar partneris atsižvelgia į kito poreikius, ar jam svarbu, kad tarpusavio santykiuose abu žmonės jaustųsi gerai. Jei poroje yra neatsižvelgiama į vienas kito poreikius, vargu, ar tokie santykiai bus sėkmingi. Taip pat, reikėtų pagalvoti apie tai, ar sugebėsite gyventi poroje su žmogumi, kurio elgesys yra nepriimtinas ir maža tikimybė, jog bus kitaip. Kartais tarpusavio santykiuose partnerių padarytos klaidos lieka kaip nuoskaudos, kurios trukdo tolesniems atviriems ir nuoširdiems poros santykiams.
shutterstock.com
Labai dažnai žmonės skiriasi ir taikosi, ir vėl kartoja tą patį. Kaip manote, ar verta bristi į tą pačią upę dar ir dar kartą?
Įvairios krizės yra tarpusavio santykių dalis. Jos skatina tobulėti ir augti. Tačiau jei nenorima jų spręsti, santykiai gali baigtis skyrybomis. Skyrybos, taika, vėl skyrybos, vėl taika – tai procesas, kurio metu pora bando spręsti tarpusavio problemas. Sprendžia taip, kaip moka. Tačiau toks sprendimo būdas greičiau atitolina nuo problemų, nei padeda jas spręsti. Kai manęs kas nors paklausia ar verta „bristi į tą pačią upę antrą kartą“, dažniausiai atsakau, priklausomai nuo to, kiek gili ta upė. Čia turiu mintyje, kokia yra poros santykių dinamika, kokias problemas ji apima. Jei poroje abu partneriai yra greitai užsiplieskiantys ir dramatiški, nenuostabu, kad santykių istorijoje išsiskyrimai ir susitaikymai yra dažnas reiškinys. Praėjus kuriam laikui po išsiskyrimo, kai emocijos atslūgsta, imama vis labiau galvoti apie gražiąją santykių pusę, o nemalonūs jausmai lieka pašonėje. Todėl poros po skyrybų kartais susitaiko, ypač jei santykiai buvo nutraukti konflikto metu užvaldžius emocijoms.
Daugumai išsiskyrimas yra sunkus etapas, todėl dažnai skyrybos trunka ilgai, dar ilgiau trunka emocinis atitrūkimas. Sunku prisiimti atsakomybę už sprendimą, kuris vienaip ar kitaip sukelia skausmą. Kyla liūdesys, baimė, kaltė, gėda, gailestis, nerimas dėl ateities, bet kartu ir noras ką nors keisti. Svarbu suprasti, kas mus traukia atgal į tuos pačius santykius, iš kurių išėjome. Gal baisu patirti atsiskyrimo jausmą, kurį jau kartą išgyvenome vaikystėje? Gal abejojame, ar mokėsime gyventi be kito žmogaus? Be to, dažnai mus veikia aplinkinių žmonių nuomonė, jie pataria, kaip elgtis, kaip reaguoti. Šioje vietoje, manau, kad gali būti naudinga išgirsti kitų nuomonę, bet sprendimą reikia priimti pačiam.
Visi mes mylime skirtingai ir intuityviai jaučiame, koks sprendimas yra mums geriausias, tik reikia sukaupti drąsą ir nebijoti jo priimti.
14265
