Porų psichologė Karolina Bajoriūnienė: ,,Santykiai nėra iš dangaus krintanti stebuklinga mana“

Anot porų psichologės Karolinos Bajoriūnienės, nuo pat mažumės per mažai dėmesio skiriama psichologijai. Nesimokome kurti santykių ne tik poroje, bet ir darbe ar draugystėje, todėl tiesiog imame pavyzdį aplinkinių, o matyti modeliai ne visada yra patys teisingiausi. Todėl specialistė pasakoja apie tai, kodėl svarbu kalbėtis su partneriu, kaip puoselėti santykius bei kada ateina metas apsilankyti pas santykių psichologą.

Iš kokių ženklų pora gali nuspręsti, kad reikia apsilankyti pas santykių psichologą?

– Reikia – labai sąlyginis žodis. Šiuo atveju psichologą galima palyginti su stomatologu: vieni pas gydytoją eina nebegalėdami kęsti skausmo, o sąžiningai savo burnos higiena besirūpinantys skuba vos pamatę nedidelę dėmelę arba lankosi profilaktiškai. Panašiai galime rūpintis ir savo santykių higiena – prasidėjus nekonstruktyviai sprendžiamiems konfliktams, vertėtų susirūpinti, kadangi kitaip bendravimo dėmelės gali išsirutulioti į tokią opią problemą, kurią išspręs tik skyrybų specialistas.

Kai kuriuos klientus matau kartą per metus ar pusmetį, susitikus jie papasakoja, kaip jiems sekėsi tuo metu, kai nesimatėme. Vienu gražiausių pavyzdžių mano praktikoje galėčiau įvardinti šį: paklausus poros, kas paskatino kreiptis pagalbos, jie atsakė: „mes pradėjome šiek tiek vienas kitą erzinti“.

Dažnai pasitaiko, jog vienas iš partnerių nenori, o galbūt bijo pirmojo vizito pas psichologą. Kaip jį įkalbėti?

– Paprastai nelabai norima eiti dėl įsisenėjusių stereotipų, bijoma dėl konfidencialumo, be to, vyrai uždaresni iš prigimties. Tiesa, kartais užtenka žengti pirmą žingsnį, ir tas nenorėjęs eiti partneris pamato, kad seansas nėra skirtas vieno iš partnerių skundams išklausyti, tai nėra varymas į vienus vartus. Kiekvienas save gerbiantis psichoterapeutas išklauso abi puses, kadangi tik tokiu būdu galima pamatyti skirtingomis akimis matomą vaizdą ir problematiką.

Kadangi kai kurie dalykai nulemiami asmeninių sanklodų ir santykius paliečia tik vėliau, kaip antraeiliai, todėl dažnai pasiūlau susitikti atskirai. Liūdniausia būna tada, kai likęs vienas žmogus pasako, kad neturi jokios motyvacijos keistis ar stengtis dėl santykių, ir atėjo tik tam, kad partneris „apsiramintų” ir pats galėtų „užsidėti varnelę”.

Dažnai pas specialistą ateinama tik tada, kai santykiai jau būna pašliję, o vienas iš partnerių tvirtai nusprendęs skirtis. Kiek tokiu atveju gali padėti porų psichologas?

– Mano praktikoje buvo toks atvejis: moteris, kuri tuo metu buvo, neva, apsisprendusi išsiskirti, pasakojo priežastis, kodėl tai – vienintelė išeitis. Konsultacijos metu ji paklausė, kodėl aš neatkalbinėju jos nuo skyrybų. Atsakiau, kad, deja, psichologo paskirtis nėra atkalbinėti arba įkalbinėti, tą daro kunigas, kuriam santuoka yra šventa ir turi tęstis iki gyvenimo galo. Tuo tarpu psichologo funkcija yra padėti žmogui sąmoningiau funkcionuoti, pilnavertiškiau jaustis savo gyvenime ir jį lengviau valdyti, o ne vadovautis visuomenės ar asmeninės trauminės patirties klaidingai susiformavusiomis nuostatomis.

Kartais žmonėms atrodo, jog jie apsisprendę, tačiau konsultacijos metu paaiškėja, kad jie tiesiog skirtingai suvokia meilės sąvoka, ieško drugelių, kurie būna aistros ir įsimylėjimo stadijoje; užmiega ant laurų ir įsisuka į rutiną. Na, o kai pradeda vėl investuoti į santykius, skiria pasimatymus ir t.t., atsiveria jau visai kitokios alternatyvos, atsiranda galimybė naujai pamatyti partnerį ir save santykyje.

Kokie maži žingsniai gali padėti puoselėti santykius?

– Esminis žingsnis – požiūrio pakeitimas. Esame įpratę į santykius žiūrėti taip, kaip mums į galvą įkalė pasakos: susitinka berniukas ir mergaitė, įsimyli, susituokia ir gyvena ilgai ir laimingai. Tačiau būtent po santuokos ir prasideda visi išbandymai – vaikai, rutina, buitis. Iš vienos pusės, visa tai gali sugriauti jausmus, iš kitos pusės – padėti juos sutvirtinti ir pasijausti saugiai. Kai esi pavargęs ir partneris tavimi rūpinasi, tai tarsi patvirtinimas, jog esi mylimas ir tu rūpi – be rutinos to nepajausi. Lengva būti geru meilužiu ar draugu kai susitinki vieną kartą per savaitę arba atostogoms, o neturėdamas nuotaikos lieki namie ir neužkrauni problemomis antros pusės. Bet kai tas problemas atsineši, jos yra priimamos ir suteikiama pagalba, meilė gali vystytis.

Maži žingsniai priklauso nuo poros, tačiau turiu keletą universalių pasiūlymų: mažybiniai/maloniniai žodžiai (jei tinka tai porai), savo jausmų/situacijų įsivertinimas balų sistemoje, kalbėjimas iš savo pozicijos (kaip aš jaučiuosi, o ne ką tu blogai darai). Yra ir tokia programa, kai reikalingi pasimatymai ar išvykos iš namų, ypač kai susilaukiama vaiko ir tampama tėvais bei pamirštama poros sąvoka.

Santykiai nėra duotybė, ant galvos krintanti stebuklinga mana, jie ne visada bus gražūs. Santykiai – kaip darbas: jei nori uždirbti, kartais turi daryti ir tai, ko nelabai nori, o pakankamai investavęs, kažką gausi atgal.

Psichologo paslaugos kainuoja nemažai, todėl tikrai ne kiekviena pora turi galimybę pas jį lankytis. Ką daryti tokiu atveju? Galbūt padeda literatūra?

– Už psichologo paslaugas ne visada prašoma susimokėti iš savo kišenės. Pavyzdžiui, kai kuriose poliklinikose konsultuojamos ir poros, veikia įvairūs šeimos ar pedagoginės pagalbos centrai. Verta paieškoti šiek tiek patrauklesnes kainas siūlančių terapinių mokyklų arba kreiptis į nemokamas pagalbos linijas. Jei žmogus orientuotas į pagalbą sau, jis tikrai jos ras – ir nebūtinai mokamos.  

Šiais laikais literatūros tiek daug, jog neturinčiam specifinio išsilavinimo žmogui labai lengva joje pasiklysti. Geriausia rinktis mokslinę literatūrą, kritiškiau žiūrėti į populiariosios psichologijos straipsnius: kaip pasiekti laimę ar uždirbti milijoną skamba gražiai, bet sunkiai įgyvendinama. Reikėtų pasidomėti, kas yra autorius, nes šiais laikais knygas gali rašyti bet kas.

Ne taip jau mažai žmonių gyvena toksiškuose santykiuose ir to laikui bėgant nebepastebi. Kokie yra žalingi partnerio elgesio bruožai?

– Santykius kuria du žmonės, kurie visuomet dalinasi atsakomybe per pusę. Jei žiūrėsime į konkrečią detalę, galbūt ir rasime vieno iš partnerių kaltę, bet panagrinėjus priešistorę ir kodėl iki tos detalės buvo nueita, atsiras jau ir kito kaltės.

Toksiškais santykius galime vadinti tuomet, kai partneriai kenkia vienas kitam, kelia vidinį destruktyvumą, o buvimas santykyje skaudina, tačiau toliau jame išliekama, taip pat pavojinga tada, kai poros augimas ir psichologinė, emocinė bei protinė branda labai skiriasi. Jei vienas kažkur žengia ir vystosi, o kitas stovi vietoje, atsiranda spraga, ir kuo ji didesnė, tuo labiau tikėtina, kad susiformuos skolos santykiai. Pavyzdžiui, tas, kuris yra „aukščiau”, irgi ne visada gerai jaučiasi, nes gali pradėti atrodyti, jog jis per stiprus, geresnis, protingesni ir pan. Tuo tarpu esantis „apačioje” gali jaustis skolingas arba silpnesnis, o tam, kad pasiektų partnerį, gali prireikti drastiškų jėgų.

Dažnai girdžiu skundus, kad partneris priekaištauja. Mes žodį „priekaištas” esame įpratę suvokti kaip neigiamą dalyką, bet aš visada kviečiu pagalvoti – o kas jame tokio neigiamo? Svarbu, kad nebūtų varoma į vienus vartus, dažnai tiesiog užtenka pakeisti formuluotę ir dialogas tampa kokybiškesnis: kalbėkite iš savęs, sakykite „man liūdna, kai…”, „aš labai norėjau, laukiau”, o ne „tau nesvarbu” arba „tau nerūpi”. Atsisakydami vertinti kito elgesį, padidiname galimybę būti išgirsti.

Apskritai, blogiausią įtaką santykiams daro nekalbėjimas. Ne tik nelabai mokame kalbėti, bet ir klausytis, kadangi išgirstame, geriausiu atveju, 10%, o visa kita susideda iš mūsų patirties, nusiteikimo, patirtų asmeninių traumų, susiformavusių klaidingų nuostatų, požiūrio ir nuotaikos.

Nedarniose šeimose augę žmonės matė prastą pavyzdį. Kaip jiems kurti sveikus santykius?

– Tai, ką matome vaikystėje, formuoja mūsų požiūrį į santykius – kaip juos kurti ir išlaikyti. Nors dažnas sako, kad ieškos kitokio partnerio nei tėvas ar motina, galiausiai paaiškėja, jog susirado būtent tokį patį. Nors iš pirmo žvilgsnio gali to nesimatyti, pažvelgus iš šono pastebime tuos pačius mechanizmus, pavyzdžiui: tėvas buvo alkoholikas, o vyras, nors ir negeria nė lašo, yra priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Abiem atvejais ir priežastys, ir daroma žala yra labai panaši.

Reikėtų nepamiršti, kad vaikai visada prisiima kaltę už tėvų jausmus ir santykius. Todėl labai dažnai suaugus ta atsakomybė arba hiperbolizuojasi, arba iškrypsta į kitą kraštutinumą. Net pačioje nedarniausioje šeimoje užaugusiam žmogui reikėtų pagalvoti, kokių joje buvo pliusų, ir jokiu būdu visiškai tos patirties neatsisakyti. Toks atsisakymas reiškia nepriimti dalies savęs, o to pasekmės ateityje gali būti itin skaudžios.

Kiek svarbu sprendžiant suaugusiųjų santykių problemas atsigręžti į vaikystės patirtis?

– Labai svarbu. Paprastas pavyzdys: berniukas grįžo iš mokyklos, o mama tuo metu plovė indus. Jis prisipažino apie prastą pažymį, todėl motina skuduru trenkė per veidą. Konfliktas buvo neišaiškintas ir vaikas jautėsi nuskriaustas be reikalo. Praėjus 30 metų tas pats berniukas, tik dabar jau suaugęs vyras, grįžta namo pavargęs ir mato indus plaunančią žmoną, todėl jam gali sukilti agresija arba nepasitenkinimas. Tai vadinama perkėlimu – kai mūsų atsiminimai ir patirtis veikia šiandienos nuotaiką ir pojūčius kitam žmogui.

Šias patirtis nėra labai lengva pačiam atsekti, nes jei visą laiką galvosime apie šiuos dalykus, niekam kitam neliks laiko, jų tiesiog yra per daug. Tam psichologai ir skirti: girdėdami žmogaus gyvenimo istoriją, įvykius ir reakcijas į juos, specialistai sukaupia tam tikras detales ir jas pateikia/parodo klientui. Mėgstu sakyti – žinojimas mus išlaisvina – jis gali pakeisti mūsų reakcijas ir vesti savęs brandumo link.

Daugiau informacijos: www.porupsichologas.lt