Pasisemkite įkvėpimo: moterys atskleidžia, kaip susidraugavo su savo trūkumais

Atrodo, kad pasaulis tiesiog rėkte rėkia, jog esame netobulos: pernelyg apkūnios, nepakankamai moteriškos, šypsena ir žvilgsnis – ne kaip iš reklamos… Todėl labai svarbu neleisti menamiems ar tikriems trūkumams okupuoti minčių ir sulaikyti nuo meilės sau. Tikimės, kad šių šešių moterų istorijos įkvėps kitaip pažvelgti į savo kūną bei pagaliau priimti save tokią, kokia iš tikrųjų esate.

Lijana, 37 metai: „Visą gyvenimą buvau apkūni ir dėl to labai sielojausi. Po gimdymo figūros pokyčiai taip pat nenudžiugino, todėl stovėdama prieš veidrodį bandydavau kiek įmanoma giliau įtraukti pilvą ir pliekdavau save baisiausiais epitetais. Vieną vakarą tvarkiausi virtuvėje, kai priėjusi dukra (tuomet jai buvo 7 metai) bedė pirštu į savo vaikišką pilvuką ir pasakė: „žiūrėk, mama, reikės lieknintis su tavimi“. Suvokusi, kokį pavyzdį rodau tam mažam žmogučiui, verkiau iki vidurnakčio ir pažadėjau, kad turiu išmokti priimti savo kūną ne tik dėl savęs, bet ir dukros. Taip ir nenumečiau svorio, bet pamilusi save sulaukiu daugybės komplimentų, o mažylei panašios frazės jau nebeateina į galvą”.

Indrė, 28 metai: „Tarpas tarp priekinių dantų vaikystėje ir paauglystėje kainavo man ne vieną pravardę, todėl ilgainiui ėmiau vengti plačiai šypsotis. Jei kas nors prajuokindavo, iškart prisidengdavau burną. Vieną dieną į mano rankas papuolė žurnalas, su nuo ausies iki ausies išsišiepusia prancūzų menininke Vanessa Paradis. Ilgai žiūrėjau į gražią ir labai savimi pasitikinčią moterį, kuriai tarpas tarp priekinių dantų nesutrukdė siekti karjeros net grožio pasaulyje. Pradėjau spaudoje pastebėti daugiau likimo draugių, ir vis mažiau išgyventi dėl to, kokia esu”.

Silva, 42 metai: „Visada buvau „berniukiškos” figūros – be iškilios krūtinės ar apvalių klubų. Paauglystėje su pavydu žiūrėdavau į vis moteriškėjančias drauges, o aplinkiniai klausdavo, ar nesergu anoreksija. Vienu metu netgi bandžiau valgyti dvigubai daugiau, tačiau ir tai nepadėjo priaugti svorio. Tai tęsėsi iki tol, kol netyčia atsidūriau jogos pamokoje – ši sporto šaka mane kaip reikiant „užkabino”. Tapdama vis lankstesnė ir kūnu galėdama atlikti tokius dalykus, kurių nė neįsivaizdavau galinti, supratau savo fizinio pavidalo grožį, ir ėmiau juo po truputį didžiuotis”.

Simona, 30 metų: „Mano ūgis – 187 cm. Atsistojusi šalia žemesnių vyrų, jausdavausi labai nepatogiai, o ką jau kalbėti apie pasimatymus su jais! Pamažu pradėjau vengti visų vyriškos lyties atstovų, o į juokelius apie aukštą ūgį reaguoti itin jautriai – buvo ir neracionalaus pykčio, ir ašarų. Prieš du metus darbovietė išsiuntė į komandiruotę Izraelyje. Vaikštinėdama prekybos centre, išgirdau švelnų „atsiprašau, galbūt galėtumėte nuo viršutinės lentynos paduoti makaronus?”. Veidas iškart užsiliepsnojo, kadangi manęs pagalbos prašė gerokai žemesnis pietietiškų bruožų vyrukas! Įspaudusi į jo rankas prašytą prekę, norėjau kuo greičiau sprukti, tačiau jis mane įkalbino išgerti kavos. Šiuo metu ruošiuosi apsigyventi Italijoje, o prie 20 cm skirtumo tarp manęs ir Andrea jau pripratau”.

Pasisemkite įkvėpimo: moterys atskleidžia, kaip susidraugavo su savo trūkumais

Vitalija, 26 metai: „Visą paauglystę kamavausi dėl apvalesnių formų – jos traukė nepageidaujamą berniukų, ir, dažnai, suaugusių vyrų, dėmesį. Žiūrėdavau į modelių nuotraukas ir svajodavau apie lieknesnę figūrą. Baigusi studijas išvažiavau savanoriauti į kaimelį Bolivijoje. Mama šeimos, pas kurią turėjau gyventi, vos pamačiusi mane sušuko – „cariño, tau reikia pavalgyti!”. Pasirodo, kad pagal vietinius standartus buvau laikoma liekna, ir tai čia nebuvo labai gražu! Iš tikrųjų suvokusi, jog kiekvienas grožį mato skirtingai, pradėjau nebesijaudinti dėl buvimo apvalute ir investuoti laiką į vidaus puoselėjimą”.

Gintarė, 32 metai: „Dėl suprastėjusio regėjimo akiniai ant nosies nugulė jau trečioje klasėje. Dėl jų sulaukdavau patyčių, todėl, kai tėvai nematydavo, net ir sunkiai įžiūrėdama aplinkinius objektus, į kiemą eidavau be akinių. Paauglystėje radau išsigelbėjimą – kontaktinius lęšius, todėl kai kurie studijų draugai nė nežinojo, kad turiu regos problemų. Užklupus konjunktyvitui, neliko kitos išeities, kaip į darbą eiti pasidabinus akiniais. Tądien sulaukiau tiek komplimentų, jog ilgai žiūrėjau į veidrodį ir galų gale supratau, kad aksesuaras veido nebjauroja, o jį kaip tik puošia. Todėl dabar nepraleidžiu progos pagirti aplinkinių – galbūt mano geras žodis padės įveikti daugelį metų kamavusius kompleksus”.

Turite ne mažiau jaudinančią istoriją apie tai, kaip įveikėte savo kompleksus? Pasidalinkite ja su kitais Gamtos Grožio Formulės skaitytojais komentaruose!