Nerimas dėl įvykių pasaulyje: psichologės patarimai kaip iš to išsivaduoti

Pagalvokite, ar prisimenate dieną, kai neperskaitėte, neišgirdote, nepamatėte, ar kitaip nesužinojote apie kokią nors blogą naujieną? Ko gero, tokią dieną prisiminti sunku. Kone kasdien sužinome apie teroro aktą, išpuolį, nelaimingą atsitikimą, apie žuvusius žmones ir t. t. Kartais apima nerimas ir gali atrodyti, jog vos žengus žingsnį iš namų nutiks nelaimė.

Kodėl vieni žmonės blogas žinias, ypač globalias, nutikusias kažkur toli nuo jų, priima šaltakraujiškai, išgirsta ir greitai pamiršta, o kiti reaguoja gana jautriai? Juos kamuoja nerimas, bloga nuotaika, jie tarsi tomis žiniomis ir gyvena, o vieną blogą žinią keičia kita. Apie nerimo spąstus ir kaip iš jų išsivaduoti pasakoja psichologė Jolita Pundziuvienė.

– Kodėl žmonės skirtingai reaguoja į išgirstą neigiamą informaciją, pavyzdžiui, į žinias apie  nelaimingus atsitikimus, sukrečiančius įvykius pasaulyje?

– Dėl to, kad žmones nuo mažens supa skirtinga aplinka: skirtingos šeimos, skirtingi mokytojai, skirtingi draugai ir kt. Taip pat dėl to, kad stipriai, jautriai reaguojantys į blogas naujienas linkę tikėti labiau jomis bei mažai tikėti geromis naujienomis, iš kurių sklinda teisinga informacija, nes mažai turėjo savo aplinkoje teisingos teigiamos informacijos. Kaip tai susiformuoja? Kalbėsiu iš savo darbinės praktikos.

Kai augame ir girdime negatyvią informaciją iš savo artimiausios aplinkos, mes susiformuojame neteisingą iškreiptą pasaulio vaizdą. Pavyzdžiui, vaikas augdamas girdi tokius pasakymus: „mus puola“, „reikia kaupti maisto atsargas“, „mūsų kaimynas sukčius, jo reikia saugotis“, „pasaulis baisus, pilnas neapykantos“, „gerų žmonių yra maža“, „gyvenimas baisus“, „visi yra sukčiai“, „aš niekada nebūsiu laimingas“, „mūsų gyvenimas pragaras“. Visa tai, ką girdėjome ir kartu tai, ką išgyvenome, „įsirašome į savo kūną“ ir vėliau su tomis neigiamomis emocijomis gyvename.

Neseniai parduotuvėje girdėjau, kaip mama „ramina“ vaiką sakydama: „Neklausysi, aš pakviesiu policininką ir jis tave pasiims.“ Pagalvokime, kiek kiekvienas esame girdėję vienokių ar kitokių gąsdinančių ar bauginančių vaiko akimis dalykų, šiai dienai, aš sakyčiau, mūsų psichiką sutraumavusių dalykų, kurie išlieka ilgam suaugusiojo žmogaus psichikoje. Vėliau vaikas užauga ir niekaip nesupranta, dėl ko jaučia baimę situacijose, su kuriomis pats nebuvo net susidūręs. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus pamato policininką ir dreba, nors nieko nėra padaręs, nes nerimas, baimė yra užstrigusios pasąmonėje, vaikystėje patirto įvykio pėdsakas ir jis elgiasi kaip trijų ar septynerių vaikas. Jei vaikas nuo mažens girdi teigiamą informaciją, tai jis mažiau baimių, nerimo ir turi. Jei jis pastoviai būtų girdėjęs, kad policininkas tau padės, kai bus bėda, tai  jis ir nedrebės jį pamatęs.

John Towner

Kitas faktorius, mūsų seneliai, tėvai augo neramiais laikais, karo laikais ir jie jautė labai daug nerimo ir savo patirtais įspūdžiais dalinosi su savo vaikais, anūkais. Suaugęs žmogus nėra pats to patyręs, tik yra girdėjęs iš pasakojimų, tačiau tai jį labai sukrėtė, kai seneliai ar jo tėvai pasakojo, kaip jie sunkiai gyveno, patyrė daug kančių, badavo. Vėliau suaugęs bijo, kad ir jam taip bus ir išgirdęs apie karo grėsmę paniškai perka maisto atsargas, degalus, nes jam sunku atskirti savo baimes nuo savo senelių, tėvų, o „kūnas įrašė šią informaciją“, nes tuo metu, kai senelis pasakojo, vaikas matė jį verkiantį ir labai pergyveno dėl senelio ir jam buvo baisu, liūdna.

Žmonėms būna sunku tuo patikėti, nes mūsų mokymo sistemos bazinis pagrindas buvo ir yra faktų įsiminimas, kuris susijęs su loginiu mąstymu, o tai iškreipia žmogaus charakterio formavimosi suvokimą. Logika vaidina tik antraeilį vaidmenį žmogaus elgesyje. Visą informaciją įrašo mūsų kūnas, kuris vėliau pasireiškia nerimu, baime, ligomis, kūnas išduoda ir pasako apie žmogų daug ką: prakaituoja delnai, drebama, krenkščiama ir t. t. Aišku, čia reiktų paminėti ir žiniasklaidos įtaką ir tai dar labiau teršia psichiką. Bet apie tai labai daug jau rašyta, kalbėta.

– Ar pasakymas „jeigu gali tai pakeisti, jaudinkis, jeigu ne – mesk tai iš galvos“ teisingas ir juo reikėtų vadovautis kiekvieną dieną?

– Jeigu žmogui tai padeda – tai džiugu, nes kiekvienas turime sau atrasti, kas tinka, o kas ne. Sąžiningai pasakius, mažai sutinku tokių žmonių, kuriems tokie pasakymai veikia, nes jei žmogus protu galėtų tai išmesti, jis seniai tai būtų padaręs. Be to, kitus žmones net erzina tokie pasakymai „nesinervink“, „viskas bus gerai“. Juk yra daug knygų prirašytą apie laimę, pozityvias mintis, tai jei tai labai paprastai veiktų, manau, visi būtų laimingi ir jokių klausimų apie nerimą ir nepasitikėjimą savo jėgomis, kuris dabar numeris pirmas klientų tarpe, nekiltų. Nesakau, kad nereikia klausytis patarimų ar skaityti knygų, tai praplečia žmogaus pasaulėžiūrą ir skatina žmogų tobulėti. Labiausiai žmogus pradeda keistis veikdamas: savo aplinkoje apribodamas negatyvią informaciją, pavyzdžiui, nustotų žiūrėti negatyvias laidas, mažiau bendrautų su negatyviais žmonėmis, nustotų kritikuoti kitus. Vienas žmogus man pasakė, „kai mažiau pradėjau kitus apkalbinėti ar kritikuoti, aptarinėti neigiamus įvykius, supratau, kad nelabai turiu su kuo pasikalbėti kita tema“. Visa tai aplink mus kuria neigiamą foną, mes pasiduodame masių įtakai.

Puikiai suvokiu, kad žmogui tai sunku padaryti, nes jis daug metų gyveno negatyvios informacijos lauke, įprotis kartais sunkiai pasiduoda keičiamas. Ir dar kai aplinkui tiek negatyvių komentarų, tai tada aplinka ir įtraukia žmogų. Atrodo, kad kitokios informacijos nėra, nes jis neaugo su kitokia informacija. Tačiau negalėčiau dirbti tokio darbo, jei netikėčiau kiekvieno žmogaus galimybe keistis ir pasikeisti, nes jis dažnai nežino savo galimybių, nes būna užstrigęs kuriame nors raidos etape dėl kai kurių ne savo sau priskirtų baimių, kurios vėliau iššaukia nerimą ar net panikos priepuolius.

shutterstock.com

– Kokie požymiai rodo, jog reaguojama per jautriai?

– Per daug perdėtos reakcijos pas žmogų gali būti įvairios, nes ne visada žmogus pasako kitiems, kokios jo nerimo priežastys, o ir pats dažniausiai nesupranta. Perdėtai jautriai reaguoja tie, kurie elgiasi neadekvačiai: nesugeba valdyti savo pykčio, iš jo sklinda neapykanta, kritikuoja kitus, dejuoja, pasirinkdamas aukos vaidmenį, taip pat puolantis į paniką, isteriją ir kt. Turbūt daug kam atrodo, kur čia jautrumas, jei žmogus reiškia neapykantą. O ar kada susimąstėte, dėl ko jis taip elgiasi? Pažįstu žmonių, kurie paniškai bijojo karo ir aplinkoje elgėsi agresyviai, kad niekas neįtartų, kad jie tokie pažeidžiami. Ir tai yra dažniausiai iš tos grėsmingos išorinės aplinkos baimės, kad „jį kažkas puola ir reikia ginti“.

Praktiniai patarimai, padėsiantys atsikratyti nerimo dėl neigiamos informacijos:

1. Reikia pripažinti, kad turite tokias įkyrias mintis ir reikia jų atsikratyti. Pripažinti sau reikia, kad šios mintys yra ne jūsų, kad tai išorinio neigiamo poveikio rezultatas jums ir tai nėra jūsų. Kol jūs mąstysite, kad tos mintys yra jūsų, tol sunku bus atsikratyti įkyrių minčių. Pabandykite prisiminti, kas jums jas įteigė, nes tai ne jūsų mintys. Sunku įsiteigti pozityvią mintį, jei mes nerandame iš kur atsirado negatyvi mintis, kas mums sukėlė tą nerimą, dėl to dažnai ir nevyksta charakterio transformacija. Kai atskiriate save nuo kitų žmonių ir prasideda darbas su pozityviomis mintimis.
2. Reikia pačiam prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir nekaltinti žmonių, kurie mums įteikė tas mintis. Kai esame suaugę, mes nešame patys atsakomybę už savo gyvenimą. Žmonės gal norėjo pasidalinti, apsaugoti mus ir nesitikėjo vienokių ar kitokių pasekmių. Jei mes kaltiname kitus, tai mes nesame suaugę pagal psichologinį amžių.
3. Apriboti negatyvią žiniasklaidos informaciją iš išorinės aplinkos. Taip pat venkite negatyvių, nuolat dejuojančių, besiskundžiančių ar kaltinančių žmonių. Jūs patys galite pasirinkti. Daugiau tikimybės, kad jie jus nugramzdins, nei jūs juos „prikelsite kitam gyvenimui“.
4. Pasidalinkite savo nerimu su žmogumi, kuriuo jūs pasitikite. Mano praktika rodo, kad žmogus yra traumuojamas santykyje su kitu žmogumi ir sveiksta tik sveikame santykyje su kitu žmogumi, dėl to vaistai ne visada padeda išsivaduoti iš negatyvių minčių, nes slopinamos  tikrosios priežastys ir su laiku problema tik gilėja.
5. Visada atsiminkime, kad lipdami per savo baimes – mes tobulėjame.