Minimalizmo koncepcija siejama su paprastumu, o kartais netgi asketizmu. Tačiau svarbu žinoti, jog minimalistinis gyvenimo būdas remiasi ne tik nuosaikumo idėja bei samprata, teigiančia, kad mažiau yra daugiau, bet taip pat akcentuoja sąmoningumą, skatinantį suprasti, jog svarbu ne kiek turi, o „kaip“ turi.
Ekspresionizmui prieštaraujanti meno srovė gimė šeštajame dešimtmetyje, kai modernizmo trokštančiai visuomenei egzistuojančios tuometinės avangardo kryptys tapo pernelyg elementarios ar netgi gremėzdiškos. Žinoma, iš pradžių minimalizmas pasiekė kultūros sritis – dailę, literatūrą, architektūrą ir t.t., tačiau vėliau, pamažu, integravosi ir į kasdienį žmonių gyvenimą, tapdamas samprata, įvardijančia kaip gyventi „teisingai“.
Minimalizmas yra gyvenimo būdas, kurio vizija remiasi į kiek banalią, tačiau esminę, tiesą – paprastumą. T.y. minimalizmas yra „nesudėtingas“ gyvenimas, kai atsisakoma to, kas kasdienėje rutinoje nesuteikia laimės, atitolina nuo užsibrėžtų tikslų ir neleidžia tobulėti kaip asmenybei. Minimalizmas padeda eliminuoti perteklių ir tuomet atsiranda vietos dalykams, kurie iš tiesų yra svarbūs.
Nesaikingumas – pagrindinis minimalizmo priešas. Tačiau svarbu suvokti, kad pertekliumi gali tapti ne tik daiktai. Tai taip pat ir negatyvios mintys, priverstiniai įsipareigojimai, prasta mityba ir pan. Siekiant pradėti gyventi paprastai, būtina susidėlioti prioritetus ir atskirti dalykus, kurie yra būtini bei teikia laimę, o kurie galbūt skatina negatyvumą. Deja, nors tai atrodo ganėtinai lengva, nes, rodos, visi žinome, ko norime, vis dėlto dėl spartaus gyvenimo ar streso prioritetų tiesiog neatpažįstame, o erdvėje, kuri užkrauta nereikalingais daiktais, tai padaryti tampa dar sudėtingiau.
Beje, manoma, kad daiktų perteklius namų erdvėje, spintoje ir pan. gali hiperbolizuoti neigiamas emocijas bei sukelti stresą ar netgi depresiją.
Žinoma, ne visko įmanoma atsisakyti, tačiau jeigu beveik į visus klausimus atsakymai buvo teigiami, susimąstyti ir padaryti išvadas yra būtina.
Susidėliokite prioritetus.
Vis dėlto verta paminėti, jog reikia nesupainioti – minimalizmas ir minimalumas yra skirtingos sampratos. Klaidinga manyti, jog minimalistinis gyvenimo būdas remiasi tik į mažą daiktų kiekį. Svarbiausia – neturėti daugiau daiktų, nei reikia. Kiekvienas daiktas turi turėti „savo vietą“, paskirtį ir būti reguliariai naudojamas.
Stiliaus atžvilgiu idėja išlieka ta pati – vizuali koncepcija, kurioje vyrauja saikingumas, funkcionalumas.
Mados industrija šią nuosaikią meno srovę pažino 90 – tųjų laikotarpyje, kai mados namai „Calvin Klein“ pristatė drabužių kolekciją, kuriai, rodos, truko elementarios elegancijos, tačiau paprastumas buvo pakankamai rafinuotas. Metams skriejant į priekį, minimalistinė mada tapo atpažįstama iš klasikinių siluetų, asimetrijos, subtilumo, prislopintų spalvų bei, žinoma, ekspresijos stokos.
Šiandien minimalistinis stilius – privalumas, o minimalizmas drabužinėje yra vienas elementariausių būdų išvengti chaoso gyvenime. Nuosaikios aprangos detalės tarsi padeda garantuoti, kad pavyks išvengti „neturiu ką rengtis“ situacijos.
„Žiemos metu dėviu juodą spalvą. Dvi poras juodų kelnių, juodus marškinius, juodą vilnonį megztinį aukštu kaklu, megztinį su pynių raštais. Turiu vieną porą vakarui skirtų sandalų ir itališkus batus“, – apie asmeninį minimalistinio stiliaus suvokimą, „Cheap Chic“ knygoje parašytoje Caterine Milinaire ir Carol Troy, pasakojo rašytoja Ingeborg Day.