Sakoma, kad „žodžiai, kuriuos sakome savo vaikams, vėliau tampa jų vidiniu balsu“. Todėl kalbėdami su vaikais turėtumėme pasverti kiekvieną sakinį. Tegu tėvų žodžiai gydo, o ne gniuždo pasitikėjimą savimi bei skatina pasinerti į kenksmingus santykius.
Pasikapsčiusi atmintyje kone kiekviena mergina prisimintų tokią situaciją; grįžusi namo skundėsi suaugusiesiems, jog klasiokas ar kaimynas atėmė daiktus/pastūmė/prasivardžiavo, o artimieji tik šyptelėjo ir numojo ranka: „jis taip parodo savo simpatiją“.
Galbūt tą kartą jie atspėjo berniuko motyvus, tačiau tokiu būdu dukroms siuntė neteisingą žinutę. Netiesiogiai kaldami į galvą, jog švelnius jausmus lydi priešingos lyties atstovų smurtas (fizinis ar psichologinis), skatiname palaikyti ryšius su smurtautoju bei tyliai kentėti. Viena pasekmių gali būti labai liūdna – suaugusi mergina įsisuks į kenksmingų santykių su smurtaujančiais partneriais ratą.
Tas pats galioja vis dar prie suaugusiųjų stalo išgirstamam juokeliui „muša, vadinasi myli“. Ar tikrai taip manome ir norime, jog mūsų dukros tuo patikėtų?
Gyvename XXI-ame amžiuje, kai moterys kuria kosminius erdvėlaivius, o vyrai ima tėvystės atostogas ir lieka namuose rūpintis mažyliais. Skirstydami darbus ar pomėgius į „vyriškus“ ir „moteriškus“, spaudžiame dukras į rėmus ir apribojame jų profesinius pasirinkimus ateityje.
Be to, moterims (ir vyrams!) neprošal mokėti ir kaip pasigaminti vakarienę ar numegzti šaliką, ir kaip įkalti vinį ar pakeisti automobilio padangą.
Šią seną lietuvišką frazę girdėjo (ir vis dar girdi!) gausybė lieknų merginų. Ją iš savo žodyno vertėtų išbraukti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog sakydami šiuos žodžius mokome mergaites atrodyti taip, jog jos būtinai patiktų vyrams. O juk svarbiausia, kad moterys būtų gražios pačios sau!
Antra, išgirdusi šią frazę mergaitė ar paauglė galvoja, jog yra fiziškai nepatraukli ir ima dar labiau nepasitikėti savimi. Jei esate itin susirūpinę jos sveikata (pavyzdžiui, įtariate anoreksiją), kreipkitės į specialistus arba savo pavyzdžiu skatinkite sveiką gyvenimo būdą.
Dažnai tėvai lygina savo atžalas su kitais vaikais ne iš blogų paskatų: tokiu būdu siekia pažadinti konkurencijos jausmą ir paskatinti siekti geresnių rezultatų. Visgi realybėje efektas – visiškai priešingas. Vaikas (nesvarbu mergaitė ar berniukas) pradedi jausti kaltę ir nuolatinį stresą, o pamažu dingstantis pasitikėjimas savimi verčia galvoti, jog jis/ji yra blogesnis nei aplinkiniai.
Nereikia nė sakyti, kad tokie jausmai ne motyvuoja, o paralyžiuoja bet kokias pastangas (beje, pasekmės gali būti jaučiamos visą likusį gyvenimą). Be to, nuolat lyginamas su kitais, vaikas nutolsta nuo tėvų ir praranda pasitikėjimą jais.
Dar viena frazė, menkinanti dukros pasitikėjimą savimi. Visų pirma, ne kiekviena mergina svajoja apie santuoką, be to, buvimas ištekėjusia nėra moters vertės rodiklis ar dangiška vyro suteikiama malonė. Dukroms derėtų įdiegti, jog naudingų įgūdžių reikia mokytis dėl savęs, o ne tam, kad įtiktų būsimam partneriui.
Ne veltui sakoma, kad vaikai – tėvų elgesio atspindys. Jei mama kasdien prieš veidrodį bandys kuo labiau įtraukti pilvą bei maskuoti net ir mažiausias raukšleles, nenustebkite, kad ir dukra pradės neigiamai atsiliepti apie savo išvaizdą. Tik savo pavyzdžiu tėvai gali išmokyti mylėti savo kūną bei sveikai pasitikėti savimi.