shutterstock.com
Taisyklinga laikysena, sustiprinta pečių juosta, rankos ir kojos, pagerėjusi koordinacija, reakcija bei koncentracija, poilsis nuo kasdienių rūpesčių bei daug žinių apie Lietuvos istoriją. Tokius dalykus atranda ir įgyja kardo valdymo meno besimokantis žmogus, teigia maestro Linas Gudonavičius, Baltijos Kardo Valdymo Asociacijos vadovas ir kardo valdymo mokyklos „Husaras“ mokytojas.
„Kartais pažįstami nustemba, kai pasakau, kuo užsiimu laisvalaikiu, bet dėl to tik dar smagiau“, – pasakoja ir ilgus metus šį meną praktikuojanti Ingrida Grigonytė.
– Ar kardo valdymo meno mokosi ir moterys? Su kokia motyvacija jos to imasi, ir ar nesulaukia neigiamos aplinkinių reakcijos?, – pirmiausia paklausėme L. Gudonavičiaus.
– Nors iš pažiūros ir atrodo, kad tai tik vyriškas užsiėmimas, tačiau su kardais yra susiję ir šokiai, kurie vengriškoje, lietuviškoje ir lenkiškoje kultūrose buvo atliekami merginų. Jos turėjo savitas aprangas ir savo kultūrą kardo valdymo mene.
Šiuo metu klube yra tikrai nemažai moterų, kurios užsiima kardo valdymu. Jos su tuo puikiausiai susitvarko ir atranda savyje net sau pačioms netikėtų dalykų. Vyrai labiau pasižymi jėga, tuo tarpu moterys turi daugiau elegancijos, kruopštumo, kurio daug įdeda mokydamosi ir atlikdamos judesius.
Šio meno besimokančios moterys sulaukia didžiulio palaikymo. Jos puikiai treniruojasi tiek poroje moteris su moterimi, tiek moteris su vyru. Dvikovose moterys sugeba ir įveikti vyrus, nes kardas išlygina daug ką – čia reikia ne tik jėgos, bet ir taktikos, strategijos, numatymo, atsargumo. Būtent šiuose dalykuose merginos gana dažnai būna pranašenės.
– Ko yra mokomasi valdant kardą ir ką šis užsiėmimas duoda žmogui fiziškai, emociškai?
– Fizine prasme žmogus yra priverstas mokytis taisyklingos laikysenos, nes tai yra būtina karininko pozicija valdant kardą, stovint, kaunantis. Taip pat šis užsiėmimas stiprina pečių juostą, rankas ir kojas. Tokia stovėsena ir kardo valdymo technika labai teigiamai veikia žmogaus sveikatą. Šiame mene svarbu įvaldyti gebėjimą jausti ir kontroliuoti kardo galiuką, sąmonėje tarsi apjungiant koją, ranką ir patį kirtį. Tai žymiai didina žmogaus koncentraciją, koordinaciją.
Emociškai, mokydamasis valdyti kardą, žmogus atsiriboja nuo kasdieninių rūpesčių, nes jam reikia maksimaliai susikoncentruoti į tai, ką daro. Taigi per šiuos užsiėmimus žmonės gali emociškai pailsėti. Patys kardo valdymo judesiai yra atėję iš protėvių, iš mūsų Lietuvos šalies didikų Sapiegų, Radvilų, Pacų ir t.t, kas tik patvirtina, jog šitie dalykai tiek fiziškai, tiek emociškai padeda žmogui tobulėti.
shutterstock.com
– Ar toks užsiėmimas neugdo žmoguje agresijos?
– Vienareikšmiškai galima atsakyti – ne. Kaip ir minėjau, šis menas susijęs su aristokratija, aukštuomenės užsiėmimu. Visų pirma, tai buvo labai brangus užsiėmimas: turėti savo kardą, savo kipiruotę, žirgą buvo labai brangu, todėl paties husaro vertė buvo be galo didelė.
Kalbant apie šiuolaikinį užsiėmimą, pas mus renkasi žmonės, kurie domisi istorija, pačiu kardo valdymu, tai yra išprusę, intelektualūs žmonės. Tokie žmonės neateina vedami agresijos, bandydami ją išlieti, bet priešingai – pažinti meną, stiprinti savo kūną, koordinaciją, daugiau suvokti pačio kardo valdymo specifiką ir panašiai.
Užsiėmimų metų traumų tikimybė yra minimali, nes naudojamos apsaugos, kurias klubo žmonės irgi gali įsigyti: tai yra veido ir galvos sritį dengiantys šalmai, apsauginės liemenės, pirštinės. Per klubo istoriją nebuvo dar nė vienos traumos, kuri neigiamai paveiktų žmogaus sveikatą ar jo fizinę būklę, o taip pat ir agresijos proveržių nėra buvę, nes prieš kiekvieną kovą, prieš kiekvieną veiksmą yra atliekami didžiulės pagarbos ritualas, viso užsiėmimo metu vadovaujamasi etika.
– Kiek, norint pradėti mokytis, reikia fizinio pasirengimo ir žinių?
– Reikia vieno dalyko – noro. Jis gali būti kilti ir iš patriotiškumo jausmo, ir iš žingeidumo pažinti kardą, suprasti, kaip žmonės seniau tai darydavo,ir iš siekio geriau valdyti savo kūną, koordinaciją.
Specialus fizinis pasirengimas arba žinios tikrai nėra reikalingos. Svarbiausia būti geru, adekvačiu, protingu žmogumi, kuris siekia ne kažkam pakenkti, bet susipažinti su šiuo menu, istorija.
Žinoma, reikia turėti galimybę fiziškai valdyti kardą. Pačioje pradžioje žmonės mokosi su sportiniais kardais, kurie yra daug lengvesni negu kardo replika. Vėliau, kada rankos yra labiau sustiprėjusios, išugdomas tikslumas, galima pereiti prie sunkesnio kardo.
– Kiek laiko reikia mokytis, kol įgundama valdyti kardą?
– Tai yra labai individualu, visi žmonės yra skirtingi – vieni turi vienus pradinius gebėjimus, kiti kitus, vieni turi vienokią koordinaciją, kiti – kitokią. Daug kas priklauso nuo raumeninių skaidulų, nuo motorinės atminties ir nuo daugybės kitų faktų. Tačiau svarbiausias dalykas yra negalvoti, per kiek laiko aš išmoksiu, o mėgautis pačiu procesu. Būtent tai suteikia motyvaciją.
– Kokius kardus savo mokykloje naudojate?
– Kardo valdymas skiriasi priklausomai nuo jo formos. Vienas dalykas yra valdyti trumpą kardą, kurį galima laikyti vienoje rankoje, kitas – ilgą kardą, kuris laikomas dviem rankomis, dar kitas – duriamąjį ar dar kitokį.
Lietuvoje mokome kardo valdymo meno lenktu kardu, kurio paskutinė kardo dalis – galiukas yra dviašmenis. Tokio tipo kardas vadinamas vengrišku, arba vengrų-lenkų kardu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, Stepono Batoro laikais, tokio kardo naudojimas plačiai paplito ir pačioje Lietuvoje. Lietuvos ir Lenkijos istorija buvo glaudžiai susijusi, tad natūralu, kad, nors Lietuvoje ir buvo naudojami tie patys kardai, kaip Lenkijoje, jie buvo vadinami lenkiškais arba lenkų-vengrų kardais.
Patys kardai buvo vadinami to meto vadovų vardais arba pavardėmis. Vienas iš tokių kardų, vadinamas bataruvka, susijęs būtent su Stepono Batoro valdymu. Tai lenktas kardas, kuris nuo tiesaus skiriasi tuo, kad yra skirtas pjovimo veiksmams. Vengriškas kardas yra labai lenktas, juo galima atlikti ir duriamuosius veiksmus. Kadangi jis yra dviašmenis, galima smūgiuoti ir kita kardo puse. Ankstesniais laikais tokio kardo geležtė buvo plati ir patys kardai buvo sunkesni, o vėliau, nuo XIX a. Pabaigos, kardai tapo daug siauresni, nes kito pati kavalerija, nes pokyčiai karyboje reikalavo vis daugiau manevringumo.
shutterstock.com
– Kokia mokymo programa jūs remiatės?
– Mes mokome remdamiesi Toldi Miklos Karališkojo Instituto mokymo programa. Programą sukūrė ir ištobulino vienas iš instituto steigėjų Baršodi Laslo, kuris yra vadinamas kardo reformatoriumi. Tai nėra interpretacijos iš knygų, video siužetų ar kažkokių nuotraukų – tai konkreti mokymo metodika, kuri turi savo tradicijas, istoriją ir sėkmingus pasiektus rezultatus. Dauguma metodininkų, instituto auklėtinių buvo olimpiniai čempionai ir daugelio kitų čempionatų prizininkai.
Į mokyklą taip pat kviečiamės žmones, kurie yra didžiausi šios srities specialistai Lietuvoje, taip pat draugaujame su Lenkija, Vengrija, nes mūsų istorijos yra glaudžiai susijusios.
Ilgametė „Husaro“ narė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė I. Grigonytė:
– Kuo skiriasi moterų patirtis šiame mene, ar nėra per sunku jo mokytis?
– Manau, ši veikla tinkama vienodai tiek moterims, tiek vyrams. Bent jau aš nejaučiu skirtumo ar juo labiau diskriminacijos. Abiejų lyčių atstovai klubo viduje nesiskirsto į grupes, nuolatos keičiamasi porininkais nepriklausomai nuo lyties, vienodai atliekami pratimai, mokomasi.
Kai kurioms moterims galbūt gali būti kiek sunkiau išlaikyti tempą, nors asmeniškai aš pati to nejaučiu. Bet kuriuo atveju, jeigu kažkas nepavyksta ar nespėjama, niekas dėl to nepyksta, požiūris yra draugiškas ir paslaugus, atmosfera šilta. Jei kuri ar kuris nors dalyvis kažko nepajėgia ar nespėja, su juo (ar ja) tiesiog kiek kitaip, lėčiau dirbama, kol pasivejamas bendras lygis.
Bendrai treniruotėse stengiamasi keistis porininkais kuo dažniau, nepriklausomai nuo svorio kategorijos ar rankų ilgio. Šios mokyklos kardo menas yra labai lankstus, neegzistuoja sportiniame fechtavime sutinkami apribojimai, ir mažesnis kovotojas turi pakankamai galimybių įveikti didesnį bei fiziškai stipresnį priešininką. Tiesiog svarbu pasirinkti tinkamą strategiją.
– Su kokia ėmėtės praktikuoti šį meną? Ar nesulaukiate neigiamos aplinkinių reakcijos?
– Norėjau išbandyti save. Aš visuomet žavėjausi kardu, matyt, dėl to kalti vaikystėje pamėgti filmai ir pasakos. Mane motyvuoja tai, jog būtent šios kardo mokyklos sistema buvo naudota ir Lietuvoje, pradedant nuo Stepono Batoro laikų. Tai yra ir mūsų praeitis, kultūros dalis, kuri išliko gyva Vengrijoje. Laikas ją grąžinti atgal į Lietuvą.
Kalbant apie fizinį aspektą – užsiimant šiuo menu sutvirtėja visas kūnas: kojų, nugaros, pečių, rankų raumenys, pagerėja laikysena. Pagerėja koordinacija, greitėja reakcija. Kol kas su neigiama aplinkinių reakcija neteko susidurti. Kartais pažįstami nustemba, kai pasakau, kuo užsiimu laisvalaikiu, bet dėl to tik dar smagiau.
7451
