Ar dažnai atsiduriate tokioje situacijoje, kai jūsų yra ko nors prašoma, mintyse jūs šaukiate „ne!“, tačiau jūsų lūpos ištaria tik „na, gerai, sutinku“ ar „nieko tokio, padarysiu“. Kodėl darome tai, ko nenorime? Kodėl pamirštame, kad nenoras kažką daryti irgi yra priežastis! Kodėl visada ieškome pasiteisinimų ir negalime pasakyti tvirto ir griežto „ne“? Kaip išmokti pasakyti ,,ne“?
Inga Aukštakojienė
Santykių ekspertė, pozityvaus mąstymo programuotoja bei socialinės paskyros „Tobula Moteris“ autorė Inga Aukštakojienė, į šiuos visus klausimus ir nemokėjimo ištarti „ne“ priežastis, atsako labai paprastai: „Tai elementari baimė kažkam nepatikti, pasirodyti įžūliam, nepaslaugiam, egoistiškam. Tai baimė būti atstumtam, nereikalingam, nubaustam.“
– Inga, kaip manote, moterims ar vyrams sunkiau ištarti „ne“?
Šis bruožas neturi lytiškumo psichologine prasme. Tačiau, kai kuriose situacijose, vyrams sunkiau ištarti „ne“, dėl tam tikrų vyriškumo aspektų, pavyzdžiui, jeigu moteris prašo vyro pagalbos toje srityje, kurioje pagalbai yra reikalinga vyriška jėga. Tokiu atveju, atsisakiusiame padėti, galima rasti kitą psichologinę problemą. Kodėl? Vyrų instinktyvioji prigimtis lemia poreikį padėti silpnajai lyčiai, t. y. moteriai.
– Kas atsitinka tuomet, kai nemokama pasakyti „ne“? Kaip tokiu būdu pakenkiama sau?
Žmones, kurie tam tikromis aplinkybėmis nemoka pasakyti „ne“, aš vadinu savo baimių ir klaidingo požiūrio kaliniais. Tokie žmonės ignoruoja savo poreikius ir aukojasi dėl kito vien dėl savo psichologinių baimių. Darbuotojas bijo netekti darbo, todėl dirba neapmokamus viršvalandžius. Moteris ar vyras bijo būti palikti savo partnerio, kurį mylį, tad nustumia savo asmeninius reikalus ir imasi tenkinti mylimojo poreikius, kaprizus. Dar kiti žmonės bijo būti psichologiškai ar net fiziškai nubausti, dėl to jaučia pareigą paklusti.
Žmogus, kuris turi minėtą baimę, įgalina kitą žmogų valdyti jo likimą, įteikia psichologinio smurto manipuliacinį ginklą kitam į rankas ir tampa jo marionete. Baimių valdomas žmogus kaltina kitus dėl savo prastos savijautos, dėl to, kad kiti verčia juos taip elgtis ir taip jaustis. Darbuotojas kaltina, kad darbdavys yra tironas, savanaudis, išnaudotojas. Poros santykiuose žmogus-marionetė kaltina savo partnerį, kad jis jį išnaudoja, terorizuoja, šokdina. Suaugę vaikai bijodami pasielgti kitaip nei nori jų tėvai, taip pat kaltina tėvų charakterį ir būdą. Ir tik retas, ypatingu sąmoningumu pasižymintis žmogus, geba suvokti, kad problema yra jame – jo baimėje! O iš tų retųjų, kurie tai suvokia, retas kuris imasi kardinalių savo asmenybės reformos priemonių tam, kad išsilaisvintų iš aplinkinių priespaudos. Kodėl? Toks būvis tampa žmogaus asmenybės dalimi, jo komforto zona, iš kurios išeiti tampa be galo sunku. Juk daug lengviau dėl savo gyvenimo nesėkmių apkaltinti kitą, nei imtis priemonių, kad situaciją pasikeistų.
Be to, žmogus, kuris pasiduoda kitų žmonių įtakai dėl baimės kažką prarasti, automatiškai žemina savo orumą ir augina nepagarbą sau. Nemokėdamas reikiamoje vietoje pasakyti „ne“, žmogus negerbia pats savęs. Kai žmogus negerbia savęs, jis automatiškai praranda kitų žmonių pagarbą sau. Jei tavęs negerbia, tai ne kiti dėl to kalti, o tik tu pats, nes leidiesi būti negerbiamas. Ne kitaip!
– Kaip suprasti, kad teigiamas atsakymas jau yra vartojamas per dažnai, kad atėjo laikas dažniau atsakinėti neigiamai?
Tuomet, kai teigiamas atsakymas žemina žmogaus orumą ir tada, kai žmogus turėdamas svarbesnių asmeninių poreikių, reikalų, planų imasi pildyti svetimas užgaidas. Pavyzdžiui, jei darbdavys nuoširdžiai prašo darbuotojo pasilikti po darbo ir padėti užbaigti skubų darbą. Šiuo atveju, jeigu darbdavys garbingas žmogus, už papildomą darbą, skirtų papildomą atlygį, bet netgi, jei nepasiūlo papildomo užmokesčio, o darbuotojas neturi jokių skubių asmeninių poreikių, padėti, šiuo atveju, būtų elementarus žmogiškumo faktorius. Tačiau jeigu papildomi darbai užgula nuolat ir tai nėra jūsų asmeninė problema, kad nespėjate įvykdyti savo užduotis per darbo valandas, tuomet žodis „ne“, šioje vietoje, reikštų savigarbą ir nepriklausomybę.
Kalbant apie santykius, paslaugumas partneriui turi eiti iš asmeninio poreikio pasirūpinti, padėti, patarnauti (gerąja šio žodžio prasme). Jei jūs jaučiate, kad kažką partneriui darote ne iš asmeninio noro tai daryti, o pajaučiate psichologinį spaudimą: „aš privalau“, „aš turiu“, „jei nepadarysiu, man bus blogai“, tai jau signalas, kad jūs verčiate save kažką daryti prieš savo valią dėl baimės prarasti partnerį ar kitokių psichologinių baimių.
Kaip išmokti pasakyti „ne“? Nuo ko pradėti?
Pradėti reikia nuo pokyčių mąstysenoje. Tik mūsų mąstymas mums „pagimdo“ įvairias psichologines baimes, o kaip jau minėta, sunkumai ištariant „ne“ atsiranda būtent dėl jų. Suprantu, kad žmogaus mąstymas natūraliai formuojasi nuo pat mažens, kad tos baimės susijusios su praeitimi, tačiau tai nėra neišsprendžiama problema. Pati dirbu su žmonių mąstymo „perprogravimu“ ir matau, kad pokyčiai mąstysenoje įvyksta ganėtinai lengvai, bet tai, kad viskas iš esmės pasikeistų, reikalingas tolimesnis žmogaus darbas su savo įpročių keitimu. Kai įvyksta transformacijos sąmonėje, žmogus turi du kelius: įtikinti pasąmonę įtaigos būdu (meditacijos, vizualizacijos, mantrų kartojimas) ir tuomet natūraliai elgtis kitaip. Arba pasitelkti valią ir diena dienon kartoti naujus veiksmo įpročius, kol įpročiai pasieks pasąmonę ir tuomet viskas pradės vykti natūraliai.
4705
