Ir jums ta moteris iš žurnalo viršelio ar televizijos ekrano atrodo gražesnė, patrauklesnė, geresnė ir visokia kitokia „-esnė“ už jus? O aš norėčiau paklausti, kodėl Jūs lyginate save su ja? Kodėl bandote save ir kitus įstatyti į kokius nors peršamus standartus ir rėmus..? Apie šiomis dienomis peršamus grožio standartus ir apie giliai į žemę dažnai užkasamą savivertę, pasakoja psichologė Šarūnė Jagielaitė.
Grožio samprata keitėsi nuo pat Antikos laikų. Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje buvo aukštinama veido ir kūno simetrija. Senovės Romoje akcentuojama šviesi oda ir šviesūs garbanoti plaukai. Viduramžių laikais idealizuojami korsetai, o grožio įrodymu buvo laikomas išblyškęs veidas. Taigi, trumpai peržvelgus grožio sampratos istoriją, nenuostabu, kad ji iki šiol keitėsi ir, be abejo, toliau keisis.
Šiuolaikinėje visuomenėje taip pat dažnai akcentuojamas išorinis grožis. Stebint įvairių medijų pateiktą informaciją nesunku pastebėti, jog dažnai pabrėžiamas liekno kūno vaizdas. Formuojama nuostata, kad tik lieknas žmogus yra gražus, o toliau seka idėja, kad tik gražus žmogus gali būti laimingas ir mylimas. Be abejo, sunku tam priešintis, ypač kai tai pateikiama kaip sėkmingo žmogaus modelis. Sėkmingi norėtume būti visi, todėl matomas kūno įvaizdis neretai tampa siekiamybe. Tačiau, reikia nepamiršti, kad įvairūs grožio standartai dažnai yra pernelyg perfekcionistiniai. Todėl natūralu, kad jų siekiant, mes patys linkstame į perfekcionizmą. Mums vis negana, vis jaučiame kokius nors trūkumus, vis daugiau iš savęs reikalaujame, kol galop patys nesugebame išpildyti sau išsikeltų tikslų. Moterys dažnai yra per daug kritiškos savo atžvilgiu.
Žmones labai veikia masinės komunikacijos priemonės: televizija, internetas ir kitos medijos. Mes stebime, lyginame save su matomais žmonėmis, bandome kopijuoti. Tačiau negalime visos kaltės suversti medijoms ir jų propaguojamiems grožio standartams. Galima sakyti, jog grožio standartus kuria televizija, internetas, tačiau ir mes patys didele dalimi prie to prisidedame.
Moteris, kurios aukšta savivertė, bus mažiau linkusi reaguoti į visuomenėje pateikiamus grožio etalonus. Ji jaučiasi vertinga pati iš savęs. O moteris, kuri suteikia išvaizdai pernelyg didelę reikšmę, dažniausiai skirs daug dėmesio visuomenėje akcentuojamiems grožio standartams. Tačiau visais atvejais pirma vieta tenka moters savivertei. Aišku, išvaizda yra vienas iš savivertės aspektų, bet ne pagrindinis. Grožio standartai tik sustiprina jau esamą savivertės problemą. O savivertės formavimasis pirmiausia prasideda šeimoje. Vėliau mus veikia socialinė aplinka. Skirtingais gyvenimo etapais žmogus pirmenybę teikia skirtingiems dalykams. Išoriniam grožiui daugiau dėmesio pradedama skirti paauglystės metais. Paauglystėje begalinis noras atitikti grožio standartus dažnai siejamas su įvairiais valgymo sutrikimais. Labai svarbu, kad žmogus iš artimos aplinkos perimtų tvirtas vertybes ir adekvatų savęs suvokimą. Jei žmogus tai turės, visuomenėje akcentuojami grožio standartai neturės tiek įtakos jo elgesiui bei savijautai. Taigi, didelė reikšmė atitenka patiems artimiausiems žmonėms.
Apskritai grožio standartai yra tik dalis to, ką matome. Dažnai mūsų aplinkoje girdime daug vertinimų skirtų išvaizdai – gražus, ne toks gražus, visai negražus. Patys susigalvojame taisykles, kurios vėliau ne tik, kad nepadeda laimingai gyventi, bet dar ir apsunkina mūsų kasdienybę. Taip yra ir su šiandieniniais grožio standartais.
Kiekvienas žmogus patiria džiaugsmo, kai sukuria sėkmingus santykius su kitais žmonėmis, ypač su priešinga lytimi. Moters grožis bei patrauklumas nuo seno buvo suvokiamas kaip sėkmės ženklas siekiant sukurti šeimą, o vyrai kartais įvardijami kaip moters grožio vertintojai. Todėl nenuostabu, kad dabar dauguma moterų savo grožį suvokia pagal tai, kiek ji yra patraukli priešingai lyčiai. Tai būdinga ypač toms moterims, kurios nemano, kad jos pačios savaime yra vertingos. Jos ieško patvirtinimo iš aplinkos, šiuo atveju – iš vyrų. Tačiau niekas nesikeis, jei nekis pačios moters požiūris į savo kūną ir save. Pirmiausia turi būti graži sau, o tik paskui kitiems.
Jei moteris pasižymi ypač žema saviverte, keletas komplimentų gal ir praskaidrins nuotaiką, bet vargu ar pakels savivertę. Žmogui, kuris savimi nepasitiki, aplinkinių komplimentus priimti nėra lengva. Labai sunku patikėti, kad tai daroma nuoširdžiai. Todėl pirmiausia reikia dirbti su saviverte. Darbas su žema saviverte, tai – darbas su savimi, su savo vertės pojūčiu. Svarbu suprasti, kad nuo to, kokie mes atrodome gražūs ar negražūs, mūsų kaip žmogaus vertė nekinta. Pavyzdžiui, ar gražesnė moteris paruoš skanesnę vakarienę nei ne tokia graži moteris? Teisingo atsakymo nėra, nes vakarienės skonis priklausys nuo gaminimo įgūdžių, o ne nuo grožio standartų.
Didžiajai daliai žmonių yra svarbus grožio ir patrauklumo klausimas. Tačiau nieko gyvenime nebūna be mūsų pačių indėlio. Mes patys linkę kritikuoti aplinkinius žmones – vienas storas, kitas plonas, trečio nosis ne tokia. Tokie vertinimai ir kuria standartus bei mūsų požiūrį į grožį. Geriau kalbėkime apie kiekvieno žmogaus savitą grožį ir nestatykime visko į rėmus.
Dažniausiai moterys, kurios nepasitiki savimi, labai sureikšmina visus esamus ir nesamus trūkumus, tačiau visai nepastebi privalumų. Todėl norint ką nors keisti reikia stengtis elgtis atvirkščiai – trūkumų nepastebėti, o privalumus sureikšminti. Juk kiekvienas iš mūsų, kad ir kokios žemos savivertės būtų, kad ir kaip savimi nepasitikėtų, turi sritį, kurioje save bent kiek daugiau vertina nei kituose dalykuose. Jei nesidžiaugia išvaizda, tai gal gražiai šoka, o gal geba puikiai medituoti. Visos sritys yra tinkamos savęs lavinimui. Kuo daugiau žmogus pasijus galįs padaryti, tuo labiau pasitikės savimi. Stiprėjant įgūdžiams ir pasitikėjimui vienoje ar keliose srityse, dažnai dalykai, kuriuose jautėmės nieko verti, tampa ne tiek svarbūs. Keičiasi požiūris apie tai, kas mums svarbu, o kartu kyla ir pasitikėjimas savimi.
Svarbiausia pasistengti nustoti save lyginti su kitomis moterimis. Moterys ant žurnalų viršelių, moterys televizijos ekrane, moterys kaimynystėje – visos mes turime silpnybių. Manome, kad neatitinkame kokių nors standartų, kad kiti yra laimingesni už mus. Norint nustoti save lyginti, svarbu sau priminti, jog nebūtinai kaimyno žolė žalesnė, gal mes matome tik žaliausius jos plotus. Viskas prasideda nuo mūsų pačių.