shutterstock.com
Gamintojų skatinamas besaikis vartojimas žmonių nedaro laimingų. Jis tik sukelia trumpalaikį džiugesį, po kurio seka nusivylimas bei iš naujo kylantis poreikis vėl bandyti pasigerinti nuotaiką perkant dar daugiau. Tačiau laimingiausios visuomenės pasaulyje yra tos, kuriose menkai pastebimi socialiniai skirtumai arba juos rodyti yra nemadinga. Kaip to pasiekti ir kokia yra kiekvieno asmeninė atsakomybė?
„Reikalinga vartojimo kultūros ugdymo sistema, vaikai turi būti mokomi vartojimo kultūros nuo darželio, o teisingi šeimos vartojimo įpročiai turi duoti pagrindą savarankiškam atsakingam gyvenimui. Geresnė gyvenimo kokybė – tai ne laikinai geresnis gyvenimas, kurį sukuriame apsistatydami daiktais, bet geresnis gyvenimas ilgalaikėje perspektyvoje“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė daktarė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė daktarė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė (asm. nuotr.)
– Kalbant apie sąvokas, kas yra vartojimo kultūra, o kas – kultūringas vartojimas?
– Vartojimo kultūra – sąvoka, kurios atsiradimą išprovokavo vis didėjantis vartojimas ir jo siejimas su gyvenimo kokybe (Pasaulio bankas teigia: gyvenimo kokybę galime pagerinti tik didindami šalių bendrąjį vidaus produktą – BVP). Vartojimas šiandien siejamas ne tik su pagrindinių poreikių patenkinimu, tačiau ir su malonumu, tapatumu, su gyvenimo stiliaus raiška. Kyla klausimas, kur asmens vartojimo ribos? Asmens, kuris turi ribotą biudžetą ribos aiškios, tačiau neribojantis savęs asmuo, tenkindamas savo įgeidžius, neišvengiamai kenkia aplinkai, aplinkiniams ir galų gale sau. Vartodami daugiau, mes eikvojame išteklius ir teršiame aplinką. Sakysite „Aš rūšiuoju, tad aplinkos neteršiu“? Tačiau aplinka teršiama gaminant produktus, taip pat vartojant, pavyzdžiui, buitines priemones.
Kadangi nevartoti mes negalime, tuomet ar yra išeitis? Išeitis – kultūringas vartojimas. Tai vartojimas, kuriam reikia žinių: ką vartoju, kokia produkto sudėtis, kaip produkto sudėtinės dalys veikia gamtą ir mane patį, kaip produktas buvo gamintas, kiek gamybos proceso metu buvo teršiama gamta, kiek produktas sukuria atliekų, kiek atliekų sukuriu aš pats, kaip jos veikia aplinką. Ir tai – tik pradiniai klausimai. Kultūringas vartotojas dar kreipia dėmesį į tai, ar tikrai daikto ar paslaugos jam reikia, ar tai tikras poreikis, ar sukurtas reklaminiu įtikinėjimu, ar niekas nenukentėjo gaminant produktą ir panašiai. Reikia išmokti šiuos klausimus kelti prieš perkant, išmokti ieškoti atsakymų. Jei visi vartotojai būtų kultūringi ir pilietiški, atsisakantys pirkti aplinką teršiančias prekes, pardavėjai šią informaciją aktyviai skelbtų, išnaudodami ją kaip konkurencinį pranašumą.
– Kokių pasekmių gyvenimui, karjerai, šeiminei laimei, sveikatai ir likimui apskritai turi tai, jeigu žmogus sąmoningai neseka vartojimo kultūros, industrijos poveikio jam, neanalizuoja, iš kur jam atsiranda kažkokie poreikiai – jie primesti ar tikri?
– Retai kada pasekmės matomos iš karto, pavyzdžiui, pavartojau netinkamą buitinės chemijos produktą – išbėrė. Tuomet vartotojai saugotųsi labiau. Visgi, pasekmės yra daugiausiai ilgalaikės: užterštas oras, dirvos, susilpnėjęs imunitetas, vėžiniai susirgimai, kurie išsivysto ne per vieną dieną. Kadangi pasekmės yra visuotinės, tarsi dingsta asmeninė atsakomybė. Galvojame „ką aš galiu padaryti, jei prieš pusšimtį metų visi tręšė dirvas nuodingomis trąšomis?“ arba „nuo manęs vieno niekas nepriklauso, visi teršia, todėl ir situacija bloga“. Galiausiai – „asmeninis vartojimas yra niekis, palyginti su pramonės tarša“. Tačiau kultūringu vartotoju netampame per vieną dieną, vartojimo kultūros mokomės. Jei mokomės ir suprantame jos svarbą, šias vertybes diegsime arba už jas kovosime ir pramonės įmonėse, ir moksliniuose tyrimuose, ir inovacijų kūrime.
Kuo kultūringų vartotojų daugiau, tuo mažiau teršiama aplinka, ir tuo geresnes sąlygas kuriame ateities kartoms.
shutterstock.com
– Galbūt po industrinio amžiaus vartojimo kultūra, besidaranti besaikė, turi ir savo teigiamų tendencijų? Pavyzdžiui: didžiulė konkurencija skatina paslaugų ir prekių kokybės augimą; tuo pačiu nuolatinis naujų poreikių ir vartojimo norų kūrimas(is), patenkinus ankstesnius, pastoviai augina vartojimą; taip didinant savo asmeninį vartojimą siekiama išsiskirti, bet tuo pačiu suvienodėjama; kai kuriuos žmones tai veda į vartotojiškumo atsisakymą / kultūringo vartojimo būdų ieškojimą. Tad galbūt tai natūralus ir būtinas pereinamasis etapas į sąmoningumo augimą? Ar tikite, kad toks nusigręžimas nuo per didelio vartojimo yra tarsi užpragramuotas ir taps vis labiau masinis?
– Netikiu, kad vartojimo kultūra yra savaiminis procesas. Siekdamas patenkinti savo poreikius žmogus gali būti labai išradingas. Visuotinė vertybė „gyventi geriau yra turėti daugiau“ užkrečia, tik kiekvienas vartojimo ribas matuoja savo masteliu. Vartojimo kultūra prasideda nuo žinojimo, kaip gaminami produktai, kaip jie veikia aplinką, kokios vartojimo pasekmės. Ir tai – tik pradinis etapas. Net ir giliausiais žinias gali nugalėti įpročiai… Tad antrasis etapas – teisingų vartojimo įpročių kūrimas (pradedant elementariausiais – užsukti vandenį, kol valai dantis; nemesti plastiko į bendrą šiukšlių dėžę, skaityti etiketes). Trečias kultūringo vartojimo lygmuo – įtakos aplinkai darymas (pavyzdžiui, „žaliųjų“ veiklų inicijavimas ir panašiai).
– Kita galima prielaida dėl teigiamos tendencijos: galbūt per vartotojiškumą, rūpindamiesi savo kaip vartotojų teisėmis, žmonės darosi aktyvesni ir gindami kitas savo teises? Ar Lietuvoje tai gali būti pastebima?
– Savo kaip vartotojų teisų žinojimas yra viena iš vartojimo kultūros formų, tai ne vartotojiškumo pasireiškimas. Žinodami teises ir jomis pasinaudodami mes „auklėjame“ prekės ar paslaugos pardavėją. Kuo daugiau pagrįstai nepatenkintų klientų, tuo pardavėjui mažiau apsimoka elgtis neteisingai. Rezultatas – geresnė prekių ir paslaugų kokybė. Ar Lietuvoje tai pastebima? Ir taip, ir ne. Taip – nes mes turime visas vartotojų teisių apsaugos institucijas, tarnybas, į kurias galime kreiptis ir gauti ne tik atsakymus, bet ir realią pagalbą, jei susitarti su prekybininkais nepavyksta. Ne, nes vartotojai nėra pilietiški ir dėl mažos vertės nekokybiškų prekių dažniausiai su pretenzijomis negrįžta. Prekybininkai taip pat „pažengė į priekį“, apsiginklavo dokumentais, naudoja įspėjimus vartotojams prieš perkant prekę ir panašiai.
– Galimybė rinktis iš paslaugų ir prekių įvairovės yra suvokiama kaip laimė. Tačiau ar nėra taip, kad tuo pačiu vartojimas, matomas didelis pasirinkimas didelę dalį žmonių Lietuvoje daro nelaimingus dėl mažų pajamų? Kaip tai veikia?
– Skirtumai tarp socialinių sluoksnių yra sena kaip pasaulis tiesa. Jie visada kelia mažai pajamų turinčių nepasitenkinimą. Tyrimai rodo, kad visuomenė yra tuo laimingesnė, kuo mažiau pastebimi yra socialiniai skirtumai arba juos rodyti yra nemadinga.
Vienas labai raiškus pavyzdys: XX a. Pradžios Roseto miestelio (Pensilvanijos valstija, JAV), gyventojai garsėjo ilgaamžiškumu, nesirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, nors dauguma rūkė ir valgė riebų maistą. Mokslininkai atskleidė, kad šie gyventojai išsiskyrė bendruomeniškumu: rengė bendras šventes, žaidė įvairius žaidimus klubuose, kartu ėjo pasivaikščioti. Kadangi pavydas būtų skaldęs bendruomeniškumą, niekas nesipuikavo savo turtu – tai nebuvo gero tono ženklas. Senukai gyveno kartu su vaikais. Kuo labiau turtėjo, tuo sparčiau iro bendruomenė. Padėtis visai pasikeitė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai vaikai, studijavę svetur, parsivežė ir svetimas nuostatas. Pavyzdžiui, pasipuikuoti automobiliu ar baseinais. Namai didėjo, atsirado aukštos tvoros. Bendruomenės nebeliko. Įdomu, kad kuo miestelis panašėjo į kitus Amerikos miestelius, tuo sergamumas ir mirtingumas artėjo prie šalies vidurkio (iš: S. Klein „Laimės formulė“, 2003).
shutterstock.com
– Ar tai, kad paslaugų ir produktų reikia / yra siūloma vis įvairesnėms vartotojų grupėms, kurias vienija vartojimas pagal turinį ir apimtis, didina socialinio saugumo jausmą, galimybes išvengti socialinės atskirties jausmą?
– Vartotojai šiandien yra diferencijuoti kaip niekada. Skirtingi produktai skiriami skirtingoms socialinėms grupėms labai tikslingai parenkant komunikacijos kanalus. Pasitelkiant visą informaciją apie tikslinę grupę, šiai grupei profesionaliai kuriamas prekės ar paslaugos poreikis. Dar daugiau – šis procesas individualizuojamas. Konkrečiai jums sukurta reklama, konkrečiai jums siūlomas produktas su nuolaida. Susidaro iliuzija, kad jūsų galimybės iš tiesų beribės. Tačiau kur nėra ribų, ten yra ir nesaugu. Vartotojas su mažomis pajamomis, prisipirkęs smulkmenų, trupam pasijunta laimingas, kaip ir dideles pajamas turintis asmuo, nusipirkęs BMW. Kitokių emocijų, jausmų, kurių intensyvumas priklausytų nuo pajamų dydžio, dar niekas nesukūrė. Ir vieni, ir kiti vėliau patiria nusivylimą. Tik vieni apie kitus mano, jog viskas vyksta skirtingai. Tačiau socialinės atskirties ribų išnykimas – visiška iliuzija. Socialinė atskirtis tik didėja.
– Kaip vartotojiškoje visuomenėje išsaugoti individualumą, atsiriboti nuo tariamų poreikių brukimo? Kokių patarimų turite, kad būtų galima išmokti jaustis gerai tokioje aplinkoje?
– Iš pirmo žvilgsnio atsakymas turėtų būti: išmokime kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos. Domėkimės, ką vartojame ir kaip, kaip tai veikia mus ir veiks mūsų vaikus, pradėkime nuo mažų žingsnių eidami link saugesnio vartojimo.
Tačiau ne taip viskas paprasta. Norint pamatyti rezultatus, reikalinga vartojimo kultūros ugdymo sistema, vaikai turi būti mokomi vartojimo kultūros nuo darželio, o teisingi šeimos vartojimo įpročiai turi duoti pagrindą savarankiškam atsakingam gyvenimui. Turime nebūti abejingi, kai šalia mūsų vyksta kažkas, kas kenkia aplinkai, netylėti, kai didelėse bendrovėse nepaisoma gamtos, žmogaus, aplinkos. Ypač – jei ta įmonė mūsų. Tai nėra lengva, tai turi savo kainą. Tikiu, kad mes esame pasirengę ją mokėti už geresnę gyvenimo kokybę tikrąja to žodžio prasme. Ne laikinai geresnį gyvenimą, kurį sukuriame apsistatydami daiktais, bet geresnį gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje.
6056
