Darbų atidėliojimas. Priežastys ir praktiniai patarimai, kaip to atsikratyti

Taip, šį kartą apie tą daugeliui gerai pažįstamą „padarysiu rytoj, o gal poryt“ sindromą. Apie nuolatinio atidėliojimo priežastis ir kaip gydytis nuo „padarysiu rytoj ligos“ konsultuoja psichologė Laura Alčiauskaitė.

Laura, kodėl žmonės taip dažnai atidėlioja? Ir kaip šio įpročio atsikratyti?

Kartais sunkų ir nemalonų darbą atidėti rytojui ar kitai „geresnei“ dienai norime daugelis, tačiau kartais toks elgesys tampa įprastu ir ima kelti nemažai problemų. Tokį nuolatinį asmens polinkį turimus darbus atidėlioti vėlesniam laikui, o tuo metu užsiimant pašaline veikla, psichologai vadina prokrastinacija. Tokie žmonės naują užduotį pasitinka netgi su entuziazmu, ilgai planuoja, kaip tą užduotį atliks, laukia įkvėpimo, mintyse galvodami „dar turiu daug laiko“. Tačiau dienos bėga, o darbai taip ir lieka nepradėti.

Nuolatinė įtampa ir kvailos mintys „nesugebėsiu“, „reikėjo anksčiau“ arba „kaip visuomet vėluoju“ sukelia paniką, kuri tarsi suparalyžiuoja protą, o galvoje ima suktis tik viena mintis: „Bijau… Nenoriu… Tik ne šiandien.“ To pasekmė – ne tik prastai atlikti ar netgi visai neatlikti darbai, bet ir gresiančios nuobaudos dėl laiku neatliktų užduočių, suprastėjusi visos komandos ar įstaigos darbo kokybė (teko skaityti, kad dėl prokrastinacijos vien JAV kasdien patiriami milijonų dolerių vertės nuostoliai), bet ir pašlijusi reputacija (pagalvokite patys, ar norėtumėte su tokiu viską atidėliojančiu žmogumi dirbti vienoje komandoje?), o ką jau kalbėti apie savijautą – nuolatinis galvojimas apie neatliktus darbus sukelia stresą, atsiranda kaltės jausmas ir sąžinės graužatis.

Gali būti daugybė priežasčių, kodėl žmonės atidėlioja:

• Tiesiog baimė. Kartais net ir patys pareigingiausi žmonės atidėlioja darbus bijodami imtis užduoties, kuri jiems atrodo pernelyg sudėtinga, neaiški ar tiesiog neįdomi.
• Konservatyvumas. Yra konservatorių, itin nemėgstančių naujovių, tad jei reikia imtis naujos, neįprastos užduoties ar keisti nusistovėjusius įpročius, jie bus linkę tai atidėlioti, nors naujų dalykų išmokimas ar kitos patirties įgijimas kartais galėtų ženkliai palengvinti gyvenimą.
• Perfekcionizmas. Įdomu, bet prokrastinacija yra glaudžiai susijusi su perfekcionizmu: perfekcionistai, norėdami viską atlikti tobulai ir geriau už kitus, tačiau giliai viduje nepasitikėdami savo gebėjimais ir galimybėmis, neretai darbus atideda „tinkamam momentui“ ar laukia užplūstančio įkvėpimo. Įkvėpimo, kuris taip ir neaplanko.
• Sėkmės baimė. Paradoksalu, bet kartais  darbų atlikimas vilkinamas dėl to, kad pasąmoningai bijoma, kad jie bus atlikti sėkmingai. Sėkmė yra susijusi su atsakomybe, o kai toji papildoma atsakomybė yra nepageidaujama, jos bandoma išvengti. Pavyzdžiui, gabus mokinys vis neprisiruošia įvykdyti paskirtų užduočių, nes nenori priverstinai dalyvauti olimpiadose ar išsiskirti iš klasės draugų tarpo.
• Akademinė prokrastinacija. Tai tendencija, itin būdinga studentams – atlikti užsienio tyrimai rodo, jog net trys ketvirtadaliai studentų yra linkę nuolat atidėlioti jiems paskirtas užduotis. Studentų gyvenimo tempas dažnai priklauso nuo galutinių darbų atlikimo terminų – vadinamųjų deadline‘ų, be to, studijuojant gausu daug įvairių veiklų ir renginių. Jaunatviško maksimalizmo kupini studentai neretai pervertina savo galimybes („Ai, dar turiu daug laiko, visur suspėsiu“), o tai lemia laiko planavimo problemas ir darbų atlikimą „paskutinę minutę“, kas netgi vadinama „studento sindromu“.
  

  shutterstock.com

• Tinginystė. Visgi viena iš dažniausių priežasčių yra tiesiog paprasčiausias tingėjimas. Žinoma, tokia „diagnozė“ nei vienam nėra maloni, tad tokiu atveju asmuo ieško įvairių pasiteisinimų („Nėra nuotaikos“), apgaudinėja save („Šiandien pailsėsiu, o rytoj imsiu ir viską padarysiu už visą savaitę“) ar bandoma suversti kaltę aplinkos veiksniams („Namuose man sunku susikaupti, o darbe trukdo bendradarbiai“).

Keli praktiniai patarimai, kaip pasveikti nuo „padarysiu rytoj ligos“:

• Pirmiausia išsiaiškink, kokia yra tavo nuolatinio atidėliojimo priežastis. Tobulumo siekimas, organizuotumo trūkumas, nemaloni ar per sudėtinga užduotis, o gal tiesiog tingėjimas? Suvokus problemos priežastis ir savo požiūrį į tai, lengviau susiplanuoti pagalbos priemones ir motyvavimo metodus. Juk priešą gali įveikti tik gerai su juo susipažinęs.
• Nusistatyk tikslus – metams, savaitei ar bent trims dienoms.
• Darbą, kurį reikia atlikti, susiskaidyk į mažus žingsnelius. Kasdien ženk po tą žingsnelį į priekį.
• Veik pamažu, bet kasdien – nuosekliai ir nuolat.
• Apmąstyk, ar visi tavo troškimai realūs? Ar neužbrėžei per daug? Geriau vienas mažas konkretus tikslas nei didelė abstrakti svajonė. Nepamiršk, kad pasiekęs vieną tikslą, gali nelaukdamas išsikelti kitą.
• „Degantį“ darbą prisiversk atlikti tuojau pat. Prisiversti sunku, bet po to džiaugsies atsikratęs „galvos skausmo“.
• Skaičiuok, kiek laiko sugaišti įvairiems užsiėmimams. Planuokis laiką ir stenkis to plano laikytis.
• Atlikęs sunkią užduotį, nepamiršk savęs apdovanoti – suvalgyk porciją ledų, susitik su draugais, pažiūrėk įdomų filmą, kurio dėl darbų gausos negalėjai pažiūrėti anksčiau.
• Nenuvertink to, ką padarei ir nekaltink savęs jei suklydai. Juk visada gali pabandyti dar kartą!
• Galiausiai – jei užklups pagunda patingėti, pasižadėk sau patingėti… rytoj. Kaip liaudis sako: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis!“