shutterstock.com
Visi žinome, koks yra charizmatiškas žmogus, bet paaiškinti, kas ta charizma yra sunkiau. Galima sakyti, kad charizma yra tarsi magnetas, kuris traukia prie kito žmogaus arba prieskonis, kuris suteikia „skonį“ arba tiesiog, kad žmogus turi spalvų. Ko gero, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tačiau, kas charizma yra iš tikrųjų, kaip ją atpažinti ir svarbiausia, ar charizmos galima išmokti, klausiu psichologės Kristinos Kraskauskaitės.
– Charizmą galima įvardinti kaip vieną iš vidinių žmogaus savybių. Savybė, kuri yra sunkiai apibūdinama, tačiau dėl jos kiti žmonės linkę žmogų su charizma „sekti“, stebėti, domėtis, juo pasikliauti. Jis atrodo patrauklus, užburiantis. Atrodo, spinduliuoja ramybe, teigiama energija ir nuotaika, mes tokį žmogų visuomet pastebime bendroje kompanijoje. Tačiau tai gana sunkiai konkrečiai apibūdinama savybė. Graikų kalboje šis žodis reiškia „dovana“ (gr. „charis“). Galima sakyti, kad charizmatiški žmonės nuo gimimo turi tarsi dovaną būti kitų labiau pastebimi ir mėgstami už kitus, tačiau ne visi žmonės šią savybę atskleidę. Todėl vienus laikome charizmatiškais, „su cinkeliu“, o kitų ne, jų tarsi nė nepastebime. Charizma yra labai individuali ir kiekvienas žmogus, esantis charizmatiškas, išsiskiria iš kitų savaip. Sunku lyginti kelis charizmatiškus žmones, nes tai labai asmeninis dalykas, kadangi įtakos turi ir žmogaus charakterio bruožai ir gyvenimo aplinkybės, darbo pobūdis ir pan.
– Charizmatiškas asmenybes pastebime visada. Tokios asmenybės tarsi užpildo visą erdvę „savimi“, vos tik tokiam įsijungus į bendrą ratą, mes iškart jį pastebime. Jie tikrai tarsi magnetai prikausto visų kitų dėmesį, nors ir stengiesi nesutelkti viso dėmesio į jį, tačiau savaime gaunasi, kad kartas nuo karto vis nukreipi žvilgsnį vėl. Taip yra dėl to, jog charizmatiški žmonės yra pasitikintys savimi, jie drąsus, dėl to jie yra pasiekę daugiau, sėkmingesni. Charizmatiški žmonės yra emociškai lankstūs, jie žymiai geriau nei kiti supranta tiek savo emocines reakcijas, tiek kitų, jie emocijas reiškia stipriau nei kiti, jie gali prisitaikyti prie įvairių situacijų ir žmonių. Optimistai, stengiasi labiau įžvelgti teigiamus dalykus negu neigiamus. Tokius žmones norisi sekti, jie gali puikiai įkvėpti kitus. Charizmatiški žmonės nebijo iššūkių, nebijo būti atstumti kitų, jiems dėl to nereikia apsimetinėti tuo, kuo jie iš tikrųjų nėra, jie nepasiduoda kitų įtakai. Dėl to mes jais žavimės, laikome galbūt pavyzdžiu, siekiame būti tokie patys ar panašūs.
shutterstock.com
– Charizmatiški žmonės mėgsta bendrauti ir dažnai yra apsupti žmonių. Jiems malonu bendrauti. Tad, jei jums yra sunku natūraliai vystyti pokalbį su kitu žmogumi, juo domėtis (pavyzdžiui, klausiate ar pagiriate tik iš mandagumo) – jūs tikrai nesate charizmatiškas. Jei jums sunku išreikšti, parodyti savo emocijas kitiems, jūs neperprantate kitų emocijų, jums neįdomios kitų emocijos – jūs taip pat nesate charizmatiškas. Jei nepasitikite savimi, bijote, kad kiti jus atstums, nenorės su jumis bendrauti, mintyse sukuriate tik neigiamus scenarijus, jums irgi nebūdinga charizma, nes jūs visa savo kūno kalba rodote, kad esate neužtikrintas savimi. O tokių žmonių „sekti“ nesinori. Charizmatiški žmonės nesiskundžia, neburba, niekur neskuba, jie žino, ko nori, nepasisekus nekaltina kitų, oro, likimo, jie retai būna liūdni. Žmogus spinduliuojantis neigiamą energiją tikrai nėra charizmatiškas.
– Tikrai negalima vienareikšmiškai teigti, kad charizma yra įgimtas dalykas. Manau, kiekvienas žmogus, padirbėjęs su savimi, stebėjęs ir analizavęs savo elgesį, kalbėjimo manierą, stilių ir panašius dalykus gali atitinkamai jį koreguoti. Tačiau siekiant tapti charizmatišku, reikia žmogaus nuoširdumo. Apsimestinai bandyti tapti charizmatišku gali ir nepavykti ir aplinkiniai tikrai pastebės, kuris elgesys yra nuoširdus, kuris ne. Brangūs rūbai, daiktai, tobulai sutvarkyta išvaizda, puikus darbas tikrai nepadarys žmogaus charizmatišku. Tuštybė, puikybė, manau, tik atitolins žmogų nuo tapimo charizmatišku. Žmogus, norintis būti charizmatiškas, iš tikro turi norėti domėtis kitais, būti empatiškas, įsijausti į kito situaciją, o ne stengtis bandyti iškelti save, girtis savo pasiekimais, naujais daiktais ir pan., užgožti kitus. Tikrai žinome, kad su tokiais žmonėmis nėra miela ir jauku bendrauti, tad stengiamės turėti kuo mažesnį kontaktą. Charizmatiškas žmogus mus supras, leis mums pasijausti svarbiu, domėsis. Natūraliai ir mums nereiks apsimetinėti tuo, kuo nesame, tada patys jausimės labiau atsipalaidavę, drąsiau.
– Deja, tokios mokyklos nėra. Galima tiesiog stengtis savyje atrasti ir pabrėžti kai kurias savybes. Norėti būti savimi. Atpažinti savo emocijas, analizuoti, būti empatišku kitų atžvilgiu, atviru. Mokėti ne tik pačiam tinkamai „ištransliuoti“ žinutę su atitinkamomis emocinėmis reakcijomis į aplinką, bet ir mokėti priimti kitų, pastebėti, domėtis. Charizmatiški žmonės didžiąją dalį savo dėmesio skiria kitiems, o ne kitų nukreipia į save.
Norint išmokti charizmos, reikia išmokti pasitikėti savimi ir savo jėgomis, būti užtikrintam tuo, ką darai, neabejoti, nusiteikti pozityviai, galvoti apie teigiamus dalykus. Dėl to nuotaika bus geresnė, norėsis dažniau šypsotis, natūraliai gausis, kad norite bendrauti, būti atviras. Žmonės ims jus labiau pastebėti, atsakyti tuo pačiu. Nereikia stengtis būti ne savimi, reikia stengtis kiek įmanoma labiau sustiprinti ir atskleisti turimas savo savybes. Charizmatiški žmonės nėra savimylos „narcizai“ ar pamaivos. Taip, reikia save mylėti ir save atskleisti iš gražiausių pusių, bet nedaryti to dirbtinai. Bandyti prisiminti momentus, kuomet labiausiai pasitikėjome savimi, kuomet sekėsi, buvome kažkur lyderiai ir stengtis prisiminti visą tą savijautą, emocinę būseną, kaip jautėmės, kaip atrodėme. Bandyti atkurti tą savijautą, organizmą mokyti vėl jaustis tvirtai. Tikėtina, kad automatiškai mūsų laikysena sutvirtės (išsities nugara, pakelsime galvą aukščiau ir pan.). Visa mūsų kūno kalba transliuos į išorę žinutę, kad aš pasitikiu savimi. Tik nuoširdus noras ir keletas pokyčių savo elgsenoje ir mąstyme leis mums tapti charizmatiškiems.
19158
