shutterstock.com
Svajonės kaip spalvoti drugiai, kurie plazdančiais sparneliais nuneša ten, kur gražu, kur taip norėtųsi būti… Tačiau visuomet yra skeptikų, kurie mano, kad svajonės yra tiesiog laiko švaistymas ir bevertis dalykas, o blogiausia, kad patys nesvajodami nepriima ir kitų žmonių svajonių. Turbūt patys didžiausi svajokliai yra mūsų mažieji, todėl šį kartą su psichologe Sandra Anuškevičiene kalbamės apie vaikų svajones, apie jų svarbą ir apie tėvų klaidas, kurios gali turėti neigiamų pasekmių.
Kokia yra svajonių reikšmė, svarba ir funkcija?
Pabandykite užsimerkti, atsipalaiduoti ir pagalvoti apie žodį „svajonė“. Kokie vaizdiniai kyla? Greičiausiai tai yra susiję su kažkuo švelniu, gražiu, maloniu. Ir jeigu pažvelgsime į sąvokos „svajonė“ apibrėžimą, kuris skamba „svajonė – tai svajojamas, trokštamas dalykas“, tai taip pat yra pozityvu, kadangi svajojame apie gerus dalykus, apie savo troškimus, neįgyvendintus, tačiau norimus įgyvendinti dalykus. Taigi, kalbėdami apie svajonių svarbą ir funkcijas, viena iš jų aiškiai matyti – teigiamų emocijų patyrimas. Svajonės mums padeda atsipalaiduoti, sumažinti patiriamą įtampą.
shutterstock.com
Kalbant toliau apie svajonių svarbą ir funkcijas, svarbu paminėti, kad teigiamo pobūdžio svajonė yra pozityvios ateities projekcija. Vadinasi, svajonės pagalba mes projektuojame teigiamą savo ateitį ir tai yra puikus įrankis siekti, augti, tobulėti. Be visa to, skirdami laiko svajonėms mes skatiname savo kūrybiškumą, sudėliojame gyvenimo prioritetus, nusimatom ateities tikslus, bei geriname psichinę ir fizinę sveikatą.
Ne paslaptis, jog svajoti labai mėgsta vaikai. Kuo svajonės svarbios vaikui? O suaugusiam žmogui?
Sveikoje ir darnioje šeimoje augantys vaikai linkę gyventi svajonėse ir pasakose, tai yra natūralu. Vaikystės periodas tuo ir gražus, kad jame daug svajojama, tikimasi, tai suteikia džiaugsmo, atsipalaidavimą, ramybę, pasitikėjimą savo jėgomis. Bręstant atsiranda analitinis mąstymas, kuris priverčia daugiau analizuoti, kritiškai mąstyti, o tai pristabdo svajones.
Kalbant apie svajones nereikėtų galvoti, kad svajoti gali tik vaikai ir, kad tai naudinga tik jiems. Svajonių svarba ir funkcijos, kurios buvo paminėtos, gali pasitarnauti įvairaus amžiaus žmonėms. Konsultacijų metu neretai taikoma metodika, kurios metu žmogus kuria teigiamą ateities projektą. Šis žmogaus svajojimas suteikia galimybę jam pamatyti save be probleminės situacijos, leidžia pajusti kitokio gyvenimo skonį, o tai suteikia motyvacijos imtis priemonių, kad svajonė būtų įgyvendinta.
Kalbant apie skirtingų amžiaus periodų svajonių skirtumus, pagrindinį skirtumą išskirčiau – svajonių realistiškumas. Suaugusių žmonių svajonės dažniau būna realistinio pobūdžio, jie svajoja apie apčiuopiamus dalykus ar gyvenimo siekius. Vaikų svajonės daugiau paremtos fantazijomis negu tikrove.
Ką tėvai turėtų žinoti apie vaikų svajones ir kaip turėtų elgtis?
Tėvai, žinantys apie svajonių svarbą, turėtų stengtis skatinti vaikus daugiau svajoti. Tačiau svarbu žinoti, kad vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Todėl reikėtų jiems padėti, remiantis pagalbinėmis priemonėmis – pasakų skaitymu, istorijų kūrimu, spektaklių žiūrėjimu bei meninės veiklos praktikavimu. Teigiamos vaikų reakcijos gali sulaukti tėvai, kurie gerbia vaikų svajones. Jas išklauso, tiki jomis ir rimtai į jas atsiliepia. Šis įsitraukimas motyvuoja vaikus toliau svajoti, suteikia pasitikėjimo savimi, didina savęs vertinimą ir skatina siekti savo svajonių.
shutterstock.com
Kalbėdami su vaiku apie svajones turėtumėte išreikšti tikėjimą, kad jo svajonės gali išsipildyti bei aktualu ir naudinga plėtoti kalbą apie tai, ko reikėtų imtis, kad ši svajonė taptų tikrove. Pavyzdys: Berniukas išsako svajonę, kad nori tapti garsiu futbolininku ir uždirbti daug pinigų. Tuomet reikėtų kalbėti, ko reikia, kad jis taptų tuo, apie ką svajoja? Ir vaikas išvardina – užsirašyti į futbolo būrelį, lankyti treniruotes, stropiai atlikti trenerio užduotis, daug treniruotis, gerai pasirodyti varžybų metu, kad pastebėtų užsienio komandos ir t.t. Tuomet eiti gilyn ir kalbėtis, ką jis gali padaryti šiandien, kad nors šiek tiek priartėtų prie savo svajonės? Taip po truputėlį nusimatyti mažus žingsnelius, kurie bus uždaviniai siekiant įgyvendinti savo svajonę. Reikėtų nepamiršti pagirti vaiką už jo norus bei kiekvieną įgyvendintą uždavinį, taip motyvuojant jį siekti kitų, nusimatytų uždavinių.
Sunerimti turėtų tėvai, kurių vaikų svajonėse negirdėti teigiamo atspalvio, vaiko svajonėse atsispindi mirties, gyvenimo užbaigtumo tendencijos. Tarkim vaikas sako, kad neturi svajonių, nes jis be ateities arba vienintelė jo svajonė – numirti. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į psichologą.
Kaip pakomentuotumėte tokį tėvų elgesį, kai vaikas svajoja ir sako: „Kai užaugsiu tapsiu prezidentu, apkeliausiu visą pasaulį ir t.t.“ O tėvai į tokias vaiko mintis atsako maždaug taip: „Nusileisk ant žemės arba pasižiūrėk į savo pažymius“?
Pokalbį su vaiku apie svajones, tėvai turėtų priimti kaip vaikų dovaną jiems. Pasakydamas savo slapčiausią svajonę, vaikas parodo, kad aš tavimi pasitikiu, tu esi man brangus ir su tavimi jaučiuosi saugus. Tačiau iš praktikos žinau, kad, deja, ne visi tėvai yra linkę priimti „dovanas“, kurias gauna. Kaip bebūtų skaudu, bet pasitaiko atvejų, kai tėvai iš nežinojimo padaro klaidų, kurios gali būti skaudžios ir nepataisomos.
Minėtas pavyzdys puikiai atskleidžia tėvų naudojamą taktiką – vaiko pastatymas prieš faktą. Tokiu būdu tėvai siekia, kad vaikas atsitokėtų, manoma, kad vaiko grąžinimas į realybę gali padėti jam susivokti ir jis ims labiau stengtis. Tačiau, šiuo atveju, tai nėra pati tinkamiausia metodika. Pateikta situacija parodo, kad tėvai turi gerą intenciją – priversti vaiką mokytis, bet tai daryti reikėtų kitomis priemonėmis. Pirmiausia, svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikui nesiseka mokytis, antra, šalinti tas priežastis.
Įvardinta istorija atskleidžia dvi dažnas tėvų auklėjimo klaidas: pirma – gero tikslo siekimas netinkamu auklėjimo metodu, kuris priveda geriausiu atveju prie nulinio, blogesniu atveju prie neigiamo rezultato. Antra – ši klaida stabdo vaiko svajones, kas savaime sukelia neigiamus išgyvenimus, užkerta kelią teigiamų potyrių ir kūrybinio potencialo plėtotę, žaloja tėvų ir vaikų tarpusavio santykius.
Kokios gali būti tokio elgesio pasekmės?
Tokiu elgesiu tėvai išprovokuoja vaikų neigiamas emocijas, mažina savivertę, trikdo tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Galimos pasekmės – nevaldomas vaiko pyktis tėvų atžvilgiu, konfliktiški ir į atšalimą linkstantys tarpusavio santykiai, neadekvatus vaiko savęs vertinimas, atsiranda polinkis užsidaryti savyje. Ilgas ir intensyvus tokių išgyvenimų patyrimas gali privesti prie emocinių sutrikimų.
Pabaigai noriu visiems palinkėti neblėstančių svajonių ir polėkio jų siekti ir jas įgyvendinti.
9069
