Kasmet prieš savo gimtadienį balandžio 28-ąją aktorė, dėstytoja, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Eglė Jackaitė tarsi stabteli ir padėkoja už viską, ką turi ir kuo gali džiaugtis. Šiemet žinoma moteris pasidovanojo išskirtinę dovaną – su abiem savo sūnumis Jokūbu ir Elijumi balandžio pabaigoje ji vyks į Izraelį − kelionę, kurią vadina dar vienu būsimu keliu į save.
„Šiais metais man sueina 43-eji, ir aš taip džiaugiuosi šiuo savo amžiumi. Jaučiuosi pilna, gili, nebesu mergaitė. Esu moteris, kuri klupo ir kilo, kuri patyrė visokių išgyvenimų. Manyje nebėra baimių, noro kažkam kažką įrodyti. Žinau, kad suklydusi galėsiu atsitiesti, nebijau gyventi, moku džiaugtis“, − pasakojo E.Jackaitė. Aktorė prisiminė: artėjant 40-mečio jubiliejui vis pasvajodavo, kad geriausia dovana jai būtų nueitas Šv. Jokūbo kelias. Tačiau ši svajonė kol kas ir liko svajonė. 42-ąjį gimtadienį moteris sutiko Prancūzijoje, Lurde, šventoje vietoje su piligrimais. „Niekada nepamiršiu šios kelionės – jos įspūdžiai netelpa į jokius žodžius… O šiemet su vyresniuoju sūnumi sumanėme, kad vos pasitiksiu savo gimtadienį, vyksime į Izraelį. O Izraelis juk ir yra Jokūbas. Tačiau mažasis Elijas neleido mums net pagalvoti, kad vyksime be jo – ir jis labai pasiilgo brolio. Todėl galiausiai nusprendėme, kad keliausime visi trys“, − šypsojosi Eglė.
− Kelionę nuo-iki suplanavo vyresnėlis sūnus Jokūbas. Didžiuojatės, kad 21 metų jaunuolis renkasi laisvalaikį su mama ir mažuoju broliu, o ne su draugais?
− Jokūbas jau metus su savo mergina Alvyde keliauja po pasaulį. Labai džiaugiuosi, jis turi puikią, mylinčią ir visada palaikančią draugę. Man ramu, kad sūnus ne vienas. Ir jame per šiuos metus matau pokyčių: jis tapo skaidresnis, gilesnis, jaunas, bet kartu ir labai subrendęs. Jokūbas tapo vegetaru, su savo drauge savanoriauja ir taip traukia per pasaulį. Žiūriu jų siunčiamas nuotraukas, žaviuosi, džiaugiuosi ir laiminu. Jei nerašo ir neskambina, vadinasi, viskas gerai. Žinau, kad jei kas bus ne taip, jis tikrai kreipsis į mane ir padėsiu jam viskuo: taip pat ir mintimis, maldomis. Jis žino, kaip stipru tai yra. Man be galo gera, kad visą mūsų kelionės planą sudėliojo sūnus, aš juo pasitikiu. Jis ves mus į tą kelią. Jokūbas mumis pasirūpino, daug ko net nežinau, kai ko kol kas ir nenoriu žinoti. Nebus daug išlaidų, bet visi būsime kartu, kuo daugiau sunkumų sutiksime, tuo turtingesni grįšime, tai mus dar labiau sujungs ir, esu tikra, nė vienas nepamiršime šios kelionės.
− Esate tikinti, ar tikėjimas jus lydėjo nuo vaikystės, ar Dievą atradote ieškodama savo kelio?
− Tikiu į Dievą − gyvenime buvo ne viena situacija, kurioje negalėjau atsiremti į žmogų, o Dievas visada buvo šalia. Jis niekada neišduoda, nesmerkia, neteisia, visada išklauso, supranta ir myli. Man tai yra taip daug, nes žinau, kad nesu viena. Į tikėjimą mane dar vaikystėje atvedė mano šviesios atminties močiutė, mano tėčio mama. Ji jau kuris laikas išėjusi Anapilin, mirė sulaukusi 96 metų. Ši nepaprasta moteris man visada buvo pavyzdys ir šviesa. Nuo vaikystės prisimenu, kad ji pamaitindavo visus alkstančius, užjausdavo vargšus. Ji mokėjo nuraminti ir paguosti, visada viskuo dalindavosi – visiems užtekdavo jos šviesos. Pamenu, eidavome į Kryžiaus kalną, sekmadieniais − į bažnyčią, Šv. Mišias. Tikėjimas, kurį ji įkvėpė, manyje jau tarsi įaugęs.
− Vis dėlto jaunystėje daugeliui atrodo kitaip, jaunuoliai pamiršta tikrąsias vertybes, dažnai pasiduoda vartotojiškai miniai.
− Ir aš jaunystėje buvau kitokia, kaip ir visi jauni žmonės turėjau begalinės drąsos, eksperimentavau, turėjau dažnai nepamatuoto entuziazmo, maksimalizmo. Atrodė, kad reikia išbandyti viską, viską patirti ir tuo mėgautis. Ir dabar man patinka greitis, patinka ekstremalūs pojūčiai, tačiau šiandien jau elgiuosi kitaip, nes jaučiu begalinę atsakomybę ne tik už save. Todėl dabar pirmiausia pamąstau apie pasekmes. Juk esu atsakinga už savo pirmoką sūnų, kurį turiu užauginti. Vyresnysis sūnus Jokūbas jau eina į gyvenimą, pakėlė sparnus, tačiau vis tiek esu atsakinga ir už jį. Juk jo žingsniai į gyvenimą dar tik prasideda. Noriu jame būti, džiaugtis, priimti ir matyti, kaip skleidžiasi jo asmenybė. Skaičiau mintį, kad meilės laivas sudūžta tuomet, kai atsitrenkia į egoizmo ledkalnį. Dažnai pagalvoju, kad daug kas dūžta tuomet, kai mes galvojame tik apie save. Branda ateina su metais, visi turime pereiti tam tikrus etapus, kad ją pajustume. Ir savo studentams (E.Jackaitė yra dėstytoja Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje) sakau: klaidų nėra, yra tik pamokos! O aš už kiekvieną pamoką dėkinga – ir džiaugsmingą, ir skausmingą. Jos padarė mane tokią, kokia esu šiandien.Neseniai vienas žmogus man pasakė komplimentą, kurį vis prisimenu. „Aplinkui yra daug pilkų, vienodų žmonių. O tu esi tarsi vaivorykštė, švieti, išsiskiri iš minios“. Buvo gera girdėti tokius žodžius. Pati sau vėliau pamaniau, kad jei būčiau vienspalvė, būtų liūdna ir pilka. Man patinka maudytis visose spalvose, jei krentu, tai į visą gelmę, po truputį nemoku ir nenoriu.
− Vis dėlto daugeliui ateina toks laikas, kai norisi ne „taškymosi“, o vidinės ramybės. Kur atrandate savąją? Kuo vadovaujatės gyvenime?
− Stengiuosi sekmadieniais nepraleisti Šv. Mišių. Išmokau Dievo ne prašyti, o dėkoti. Žinoma, kartais, būna, jaučiuosi dvyliktokė, o kartais gyvenimas, nepaisydamas to, kad turiu žinių, patirties ir vėl mane nubloškia į pirmokės suolą. Bet man gera, kad galiu likimą priimti, nesipriešinti. Juk jei nuo ko nors labai bėgsi, tai tave ir pavys, atsitiks. Jau žinau, kad nėra vien gera ar bloga. Yra situacijos ir mūsų elgesys, reakcija. Nebesistebiu žmonių elgesiu, kuris man atrodo nepriimtinas. Juk tai, kas vienam teisinga, kitam gali būti ne, nes kiekvienas mūsų viską matuojame per savo patirtį. Stengiuosi neteisti, nevertinti žmonių, nematuoti visų pagal vieną kurpalių, bandau priimti. Mes pasirenkame šalia savęs esančius žmones. Ir su vaikais dažnai kalbamės, kad jie mane pasirinko savo mama. Juk siela, ateidama į žemę pasirenka tėvus: pirmiausia išsirenka tėtį, o tada apsigyvena pas mamą. Esu dėkinga, kad mano vaikai mane pasirinko.
Išmokau dažniau padėkoti ir, jei kartais ir prašau, paprašyti, kad iš dangaus man siųstų ne tai, ko aš noriu, o ko man reikia, juk iš ten geriau matosi. Mes galime pamatyti per siaurai, nepajusti esmės. Ir šiandien atsisukusi į praeitį matau, kad visi man siųsti išbandymai buvo tik į gera. Tik turime tikėti ir pasitikėti. Neburnoti ant likimo, atleisti. Juk ir maldoje „Tėve mūsų“ sakoma, kad reikia atleisti, kad ir patys būtume verti atleidimo. Džiaugiuosi, kad šiandien nebijau nežinoti, nebijau to pripažinti.Aš atsipalaiduoju, vidinę ramybę randu ramiai būdama su savimi. Moku į save nepriimti stresinių būsenų, mane sunku išmušti iš vėžių. Ir savo vaiką mokau valdyti emocijas, įkvėpti ir iškvėpti. Kalbu rožinį – tai irgi savotiška meditacija. Vaikštau prie jūros, važiuoju dviračiu, plaukioju su jėgos aitvarais, keliauju, skaitau knygas, klausau muzikos. Atsipalaidavimas man − ir maisto gaminimas su meile artimiesiems.
− Visuomenė dabar yra labai vartotojiška, skubanti, lekianti, imanti, o ne duodanti. Ar su savo dvasiniais ieškojimais nesijaučiate keistuolė, kitokia?
− Negaliu sakyti, kad man nesvarbi kitų žmonių nuomonė, juk ne džiunglėse gyvename. Be to, man moteriškai patinka puoštis, būti gražiai apsirengus, skaniai pasikvėpinus − rūpintis ne tik savo siela, bet ir kūnu. Ir su didžiausiu malonumu tai darau! (Juokiasi). Jei myliu savo sielą, privalau mylėti ir kūną. Jis yra dovana, turiu juo rūpintis. Jau daugiau nei 5 metai nevalgau mėsos, atsisakiau ir alkoholio. Juk ir patys esame tai, ką valgome. Ne, šioje visuomenėje aš nesijaučiu balta varna. Galbūt taip yra dėl to, kad mane supa labai daug šviesių žmonių. Esu apdovanota žmonėmis, kurie mane myli, rūpinasi, saugo, padeda, jei man reikia pagalbos. Aplink mane daug bendraminčių, dvasingų asmenybių. Žinoma, yra įvairiausių: studentai, kurie tik pradeda savo kelią, mažojo sūnaus kiemo draugai, − su visais randu bendrą kalbą. Matyt, ne veltui sakoma, kad trauki tokius, koks esi pats. Jei į žmogų einu su atvira širdimi, o ne su pykčiu ar agresija, randu raktą į jį. Man nesunku padėti, patarti. Juk jei žmogui gera, jam ir taip gera, o parpuolusiam dažnai vienas kitas geras žodis sugrąžina tikėjimą savimi ir pasauliu. Ir studentams visada sakau, kad jei jiems bus blogai, kad ateitų pas mane. Išklausysiu, patarsiu. Man pirmoje vietoje visada yra žmogiškumas, žmogaus gerumas žmogui. Tokia jau esu, kad visada norisi žmones sušildyti savo meile, nes tik meilė gydo. Tikiu, kad žmogus, kuriam padarei gera, tą gerą vėliau padovanos kitam. Taip gėrio grandinė nenutrūks.
− Šiandien jus drąsiai galime pavadinti laiminga moterimi? Kas jums tą gyvenimo pilnatvę, laimę suteikia?
− Laimė yra būtina kasdien, nes jei sėdėsi nelaimingas ir lauksi didžiulių fejerverkų, tos didelės laimės gyvenime gali ir nesulaukti. Mano laimė yra tai, kad esu – vien tai yra didžiulė dovana. Džiaugiuosi, kad esu sveika, kad šalia manęs yra mylintys žmonės, kad galiu jausti, matyti, girdėti, užuosti. Galiu mylėti visus. Mano laimė ir yra priimti šį momentą, mokėti pasidžiaugti juo. Esu čia ir dabar šiandien ir myliu viską ir visus, kas mane supa.