shutterstock.com
„Žmogus visuomet yra linkęs rinktis tai, kas jam yra paprasčiau, patogiau, pigiau. Tad jam turi būti paprasta, pigu ir patogu gyventi sveikai“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto profesorė psichologė Laima Bulotaitė.
Vilniaus universiteto profesorė psichologė Laima Bulotaitė.
Sveikatos psichologiją, Priklausomybių psichologiją, Sveikatos stiprinimą ir prevenciją bei kitas disciplinas dėstanti profesorė teigia, jog žmogus, norėdamas ilgam ir sklandžiai pereiti prie sveikos gyvensenos, turi įveikti keturis psichologiškai labai svarbius etapus. Jis turi sąmoningai įvertinti, kokių pliusų teikia sveikas gyvenimas, kokių minusų atneša jo nesveiki įpročiai, apmąstyti savo pasirinkimų prasmę, atsirinkti, koks sveikos gyvensenos modelis iš daugybės galimų jam bus priimtiniausias laiko, finansų ir kitais aspektais. Apie sveikos gyvensenos pasirinkimo psichologinius aspektus – mūsų pokalbis su profesore.
– Kas, Jūsų vertinimu, eina pirmiau – sveikas kūnas ar sveika siela? Kodėl vieniems lengviau rasti motyvacijos gyventi sveikai, o kitiems – sunkiau?
– Siela ir kūnas, žinoma, yra susiję. Tačiau su tuo, kad tik dvasiškai tvirtas, problemų neturintis žmogus gali sveikai gyventi, tikrai negalėčiau sutikti. Pati sveika gyvensena yra ir tam tikra gyvenimo filosofija, suvokimas, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą. Paprastai žmonės, kurie nesirenka sveikos gyvensenos, ne tik neprisiima atsakomybės už savo sveikatą, gerovę, – jie net negalvoja apie tai. Jie gyvena šia diena, tarsi sveikata būtų duotybė: „Aš ją turiu ir visada ją išlaikysiu“. Todėl labai svarbu ir vaikų auklėjime akcentuoti, kad sveikata nėra savaime suprantamas, nekintamas dalykas. Taip, vieni būna mažiau apdovanoti sveikata, kiti – labiau, bet net ir sveikiausieji turi suprasti, kad gera sveikata nėra duota visam gyvenimui nepriklausomai nuo to, kaip jie su ja elgsis.
Yra toks paradoksas: net jeigu grupei žmonų yra sakomas faktas, kad 80 proc. iš jų tikrai ateityje susirgs tam tikra liga, visi iš tos grupės galvos, jog pateks į tą 20 proc., kurie nesusirgs. Net jeigu jiems bus pasakyta, kad susirgs 95 proc., vis tiek visi galvos, kad pateks į likusius 5 proc. Mes tiesiog per mažai galvojame apie tai, kad patys turime kažką daryti, jog liktume sveiki.
shutterstock.com
Vis tik gera sveikata yra ilgalaikis tikslas, tad kaip motyvacija pradėti sveikai gyventi veikia nedaugeliui. Net sergančiam žmogui, kuriam gydytojas pasako, kad jis turi nebegerti alkoholio, privalo pradėti sveikai maitintis, būna sunku tai padaryti. Taip yra, nes dažnai yra per menkai suprantama, dėl ko taip reikėtų elgtis. Už tai iš dalies atsakingi ir patys gydytojai. Sveika gyvensena, sveika mityba mūsuose yra dažniau propaguojama ne specialistų, o žmonių, kurie patys anksčiau pasirinko gyventi sveikai, patys ieškojo informacijos, mokėsi. Jie gali būti iš tiesų „pasikaustę“, turėti daug patirties. Tačiau problema ta, kad jie neturi diplomų. O išsilavinę žmonės vis tik nori tikėti profesionalais, kad jiems nebereikėtų tikrintis, kas tai per žmogus, kad jis nepropaguos moksliškai nepagrįstų dalykų. Tuo tarpu medikų, kurie įtaigiai, įdomiai, protingai propaguotų sveiką gyvenseną, yra labai nedaug.
– Kodėl galėjo taip susiklostyti?
– Apskritai labai trūksta bendro sveikatos sistemos požiūrio, vieningų intencijų. Mūsų Sveikatos apsaugos ministerija puikiausiai galėtų vadintis ligų ministerija, nes sveikatos stiprinimu ji nelabai rūpinasi. Sveikatinimas dar tik atsiranda kaip nauja medikų funkcija, ir jie neturi daug patirties. Trūksta gydytojų parengimo, sveikatinimo, sveikos gyvensenos specialistų. Net ir susirgęs cukriniu diabetu žmogus kone paliekamas vienas pats su savimi. Daugumoje poliklinikų net nėra dietologų! Susirgusiajam daktaras pasako: „Viskas – keisk gyvenseną, nevalgyk cukraus, mažink suvartojamo alkoholio kiekį“. Bet juk to neužtenka, žmogui tik sukeliamas šokas, o tikro paaiškinimo, būtent jo situacijai tinkamų patarimų – negaunama. Dažnu atveju medikai taip pat žmonėms sako: „Reikia mažiau streso“. O ką daryti? Atsigulti ant lovos ir nieko neveikti? Tik dar daugiau priežasčių stresui atsiras.
Taigi manau, kad ir medikai profesionalai, ir pati sistema atsakinga už didesnę informacijos sklaidą, didesnį žmonių prusinimą sveikos gyvensenos srityje ir didesnį paslaugų ir teisingos informacijos prieinamumą. Kai nepateikiama vieningos informacijos, bendro požiūrio valstybiniu mastu, tai žmonės ir galvoja, kad apie sveiką gyvenseną, sveiką mitybą yra tik prisigalvoję visokie keistuoliai.
Žinoma, žmonės gali ieškoti informacijos internete arba eiti į knygyną ir pirkti populiariųjų leidimų knygas apie mitybą ar gyvenseną, bet vėlgi – jas leidžia ne profesionalai, o žmogus klaidžios jūroje neaiškios kilmės žinių, kurios dažnai prieštarauja viena kitai. Be to, žmonės yra labai skirtingi, ir kas yra gerai vienam, kitam gali labai pakenkti.
– Tad kaip šis motyvacijos mechanizmas vis tik užsiveda (arba, pas kai kuriuos žmones, neužsiveda)?
–Tam, kad sveikai gyventų, žmogus turi turėti stiprius motyvus. Kitaip jis sveikai pagyvens neilgą laiką, o po to sakys, kad neturi tam laiko arba vakarais atsigulęs svajos apie mėsainius, pyragaičius ir panašų maistą ir nutars, kad tai savęs kankinimas ir grįš prie įprastos savo mitybos. Tai liudija, kad yra motyvacijos stoka. Kad jos pakaktų sveikai gyventi, reikia ją palaikyti. Psichologai, siekdami geriau suprasti asmens elgesį, taiko elgesio keitimo stadijų teoriją. Pagal ją, pirma stadija yra, kai žmogus visiškai negalvoja, kad jam reikia kažką keisti, mano, kad jo svoris yra geras, jis niekuo neserga, todėl jis net nesidomi sveikatos klausimais. Kita stadija – kai žmogus jau mąsto apie tai, kad reikėtų keisti savo gyvensenos įpročius, pavyzdžiui, gal pradėti sportuoti, sumažinti saldumynų kiekį, valgyti daugiau daržovių ar panašiai. Tačiau šie svyruojantys žmonės dar mato daugiau pliusų tame, kaip dabar elgiasi (malonumas valgant pyragaičius, susitinkant su draugais baruose ar panašiai), ir galvoja, kad bus daugiau minusų pakeitus elgesį. Kol tie minusai jų galvose nusveria nesveiko ar ne visai sveiko gyvenimo atsisakymo pliusus, jie nepasikeis. Tai vadinama apmąstymų stadija. Tolimesnėje stadijoje žmogus jau suvokia, kad reikia kažką daryti, nes prastėja savijauta, sveikata, svoris, išvaizda ar panašiai. Tuomet svarstoma, kokį kelią rinktis – ar pačiam prusintis, ar eiti pas specialistus, kurių, beje, yra nedaug.
shutterstock.com
Specialistas, sveikos gyvensenos psichologas turi pateikti ne vieną gyvensenos, mitybos, fizinio aktyvumo pasiūlymą. Nėra vieno būdo, kuris tiktų visiems. Vienas gyvensenos modelis gali netikti psichologiškai, kitas, galbūt, pagal sveikatos būklę arba finansiškai, tad turi būti galimybė rinktis iš ne vieno specialisto pasiūlymo. Tik tuomet, kai išsirenkamas veiksmų planas, galima pereiti į ketvirtąją – veiksmo stadiją.
Dažnas žmogus tiesiog peršoka šias stadijas: pliusų ieškojimą, minusų įvertinimą, naujos gyvensenos rinkimąsi, ir tiesiog įšoka į veiksmų stadiją. Tuomet veiksmų stadijoje yra didelė atkryčio rizika, nes žmogus iš tiesų gerai nesuvokia, ką ir kodėl daro, nebūna perėjęs apmąstymų kelio, iki galo nesupranta sveikos gyvensenos pliusų. Psichologai fiksuoja pusės metų veiksmų stadijos laikotarpį: jeigu tokį laiką yra laikomasi naujos gyvensenos, galima sakyti, kad žmogus pasirinko teisingą kelią. Tačiau yra tikrai gana didelė rizika, kad žmogus atkris – vėl ims elgtis ne sveikatos naudai. Šioje stadijoje dar yra pagunda, kurią reikia sumažinti. Jeigu žmogus, vakare privalgęs daržovių, atsigulęs svajoja apie tortą, reiškia, jis dar nėra susitvarkęs mąstymo. Tad veiksmų stadijoje yra labai svarbus palaikymas. Pavyzdžiui, pas žmogų yra didelės problemos su oda – inkštirai, spuogai. Pradėjus valgyti sveikai, atsisakius saldumynų, per dvi savaites rezultatas dar nebus toks akivaizdus, kad oda atrodytų visiškai lygi, graži. Organizmas turi persitvarkyti. Jeigu žmogus nežinos, kaip organizme viskas vyksta, per kiek laiko kokių rezultatų galima tikėtis, kaip juos pastebėti, jis gali pagalvoti, kad jam sveikos mitybos principai tiesiog neveikia ir viską mesti.
Sveikatos psichologai pataria fiksuoti visus pokyčius, net visai menkučius. Tai teikia motyvacijos ir palaiko pajautimą, jog kažkas iš tiesų vyksta, padeda didžiuotis savimi, savo valia, palengvina ryškesnių pokyčių laukimą. Tokia motyvacija, kad po trisdešimties metų vis dar būsi sveikas, juolab labai jauniems žmonėms, neveikia – visi nori gyventi čia ir dabar. Dėl to net minimalių pokyčių čia ir dabar fiksavimas keičiant gyvenimo būdą yra labai svarbus. To, tiesa, gali nereikėti labai sąmoningam, labai brandžiam žmogui, tačiau tokių yra vienetai.
shutterstock.com
– Lengviau pokyčių imtis drastiškai ar nuosaikiai? Ir kuriuo atveju didesnė tikimybė neatkristi?
– Pavyzdžiui, žmogus buvo įpratęs valgyti daug saldymų ir mėsos, ir staiga nusprendė, kad nuo rytojaus maitinsis tik daržovėmis. Psichologas jam iš karto pasakys, kad taip daryti negalima. Jeigu žmogus buvo įpratęs taip mitintis, jam tai teikė malonumą, organizmas prie to prisitaikė, ir toks drastiškas pokytis būtų sukrėtimas. Maistas yra gyvenimo, kultūros dalis, tai – laisvalaikio užsiėmimas su draugais ir panašiai. Taigi drastiški, staigūs pokyčiai nereikalingi. Jie turi ateiti po truputį. Tarkime, jeigu žmogus gėrė kavą su trimis šaukšteliais cukraus, tegul jis savaitę geria kavą su dviem su puse šaukšteliais cukraus, tuomet – su dviem, ir taip toliau. Skirtumo jis beveik nepajus, palaipsniui, be streso įpras prie vis sveikesnio gėrimo. Tas pats gali būti taikoma ir kalbant apie maistą. Jeigu valgoma daug mėsos, mažai daržovių, šias proporcijas galima keisti po truputėlį, palaipsniui – nėra ko skubėti. Taip organizmas pripras, nebus psichologinės įtampos. Žmogus turi jaustis fiziškai ir psichologiškai komfortiškai, kad pokyčiai būtų sėkmingi ir ilgalaikiai.
– Ar Lietuvoje aplinka yra, pavadinkime, draugiška norintiems gyventi sveikiau?
– Turime atsikratyti dar nemažai su maistu susijusių prietarų, pavyzdžiui, taisyklės niekados nepalikti maisto lėkštėje. Vakarietiškas santykis į maistą yra visai kitoks, o mus dar veikia senosios sistemos auklėjimo liekanos. Kelias į šį požiūrio pakeitimą yra sudėtingas, tad psichologai pirmiausia ir pataria pradėti tiesiog nuo porcijų mažinimo – tiek maisto, tiek suvartojamo alkoholio, druskos ar cukraus ir taip toliau.
shutterstock.com
Aplinka, žinoma, daro labai didelę įtaką, ir ji turi būti palaikanti. Sveikas maistas pas mus yra brangesnis, tačiau jis turi būti pigesnis už nesveiką. Juk daugeliui žmonių kainos kriterijus yra svarbus. Pavyzdžiui, Suomijoje yra ilgesnė vidutinė gyvenimo trukmė, sergamumas ir mirtingumas yra mažesnis, bet ten yra visa valstybės politika, nukreipta į sveiką gyvenseną. Tarkime, įmonės valgykloje yra dvi pusės – sveiko ir nesveiko maisto prekystalių. Visi mato, ką tu renkiesi, o nesveiką maistą valgyti ten jau ne prestižas. Be to, sveikas maistas ten – pigesnis nei nesveikas, nes pati įstaiga dotuoja sveiką maistą, kadangi yra suinteresuota savo darbuotojų sveikata, darbingumu. Arba dar vienas sveikatingumo palaikymo momentas: nėra automobilių stovėjimo aikštelių, sukis kaip išmanai, o štai važinėjantiems dviračiais – visi patogumai. Žmogus, net ir turėdamas specifinę gyvenimo filosofiją, renkasi tai, kas jam yra paprasčiau, patogiau, pigiau. Tad jam turi būti paprasčiau, pigiau ir patogiau gyventi sveikai nei nesveikai, kad turėtume sveiką ir darbingą visuomenę. Šiuo atžvilgiu valstybinio požiūrio pas mus nėra.
Be abejo, pasidaryti salotas, apgalvoti savo dienos meniu dar esant parduotuvėje visuomet yra sudėtingiau, nei maitintis nesveikai. Visada reikia prisiminti ir saiko jausmą, discipliną. Tačiau ilgainiui tai tampa įpročiu, kai kuriems – ir maloniu užsiėmimu. Jeigu ir aplinka tam palanki, palaikanti, tuomet sėkmės tikimybė – daug didesnė.
– Nors visuomenė ir sparčiai keičiasi, darosi labiau vakarietiška, vis tik dar dažnas žmogus, pradėjęs sveikai maitintis, atsisakęs alkoholio, metęs rūkyti, vietoje to, kad iš šeimos ir draugų sulauktų sveikinimų ėmus daryti gera sau, turi aiškintis ir kone teisintis. Kaip to išvengti, arba, jeigu tai neįmanoma, kaip elgtis, kad tai nesužlugdytų įgytos, bet dar jautrios motyvacijos?
– Pačioje pradžioje, kol erzina visi tie priekaištai, galima savo pokyčių tiesiog primygtinai nedemonstruoti. Tarkime, jeigu kavinėje atneša patiekalą su daugiau mėsos, bet mažai daržovių, galima tą mėsą tiesiog palikti ir nesileisti į komentarus. Kai kurie ją apkasa bulvėmis, salotos lapu ir daugiau nebesigilina. Tačiau jeigu žmogus jau jaučiasi tvirtai, nori didžiuotis, kad sveikai gyvena, jis kaip tik gali drąsiai paskelbti, kad nori užsisakyti daugiau daržovių, nori būti sveikas. Jis pasitiki savimi, spinduliuoja gerą nuotaiką, ir tai matydami kiti gali tik užsimanyti to paties.
Beje, pačiam pradėjus sveikai gyventi, nereikia tikėtis, kad kiti šeimos nariai iš karto supras, ką darote, ir tai perims. Norint, kad šeima būtų sveika, reikia savo pavyzdžiu rodyti, kad sveikai gyventi yra gera. Ruoškite jiems įprastą maistą, o sau – sveiką, ir daug nekomentuokite. Kitiems šeimos nariams patiems pasidarys smalsu, ką jūs ten valgote. Vėliau ir paragauti paprašys. Su laiku matydami, kad darotės sveikesnis, linksmesnis, energingesnis, žvalesnis, gražesnis, ir patys užsimanys to paties.
21342
