Žmogaus smegenis galima prilyginti kompiuteriui: jos vienu metu apdoroja ribotą kiekį informacijos, o intelektiniai resursai – ne begaliniai. Todėl labai svarbu, kad galvos nekvaršintų žalingos mintys ir baimės, neleidžiančios aiškiai mąstyti ir svarbiausią savo organą išnaudoti pilnu pajėgumu.
Kaip žalingi psichologiniai įpročiai paveikia mąstymą, iliustruosime paprastu pavyzdžiu: pabandykite eidami skaičiuoti nuo 1000 vis atimdami po septynis (1000, 993, 986 ir t.t.). Neilgai trukus sustosite, nes į skaičiavimą susikoncentravusios smegenys nebeturės pakankamai resursų siųsti signalus į kojas. Taip ir nuolat į galvą lendančios neigiamos mintys ar išgyvenamos nemalonios emocijos neleidžia mums aiškiai mąstyti.
Galvoje tarsi filmo juostelė nuolat besisukantys liūdesį, gėdą ar stresą keliantys praeities įvykiais smarkiai sekina mūsų intelektinius resursus. Kai nemaloni praeitis užvaldo mintis, nebesugebame koncentruotis į šiandieną. Be to, šis įprotis stipriai paveikia emocijas ir gali pakenkti mūsų psichologinei sveikatai, pavyzdžiui, išprovokuoti depresiją. Užsidarę neigiamų minčių rate, galų gale nuo jų pavargstame, todėl nenuostabu, kad iš jo bandome ištrūkti tokiomis pagalbinėmis priemonėmis kaip alkoholis ar maistas (pasitikrinkite, ar jums pasireiškia priklausomybė nuo maisto).
Kiekvienas kartais jaučiamės kaltas ir tai yra visiškai normalu, kadangi jausmas svetimas tik sociopatams. Tuomet paprastai atsiprašome arba imamės veiksmų, padedančių susidoroti su šiuo jausmu. Tačiau kai aiškaus pagrindo neturinti kaltė pradeda lydėti kasdien, ji tarsi paralyžiuoja mintis. Beje, slegiantis kaltės jausmas laikomas vienu pagrindinių depresijos požymių.
Laikyti savyje nuoskaudas ir blogas emocijas nėra sveika, todėl daugelis mūsų jas išliejame galintiems padėti su iškilusiomis problemomis susitvarkyti draugams ar pažįstamiems. Visgi nuolatinis drabstymasis skundais, kai nenorime girdėti naudingų patarimų, labai vargina aplinkinius, o tai darantys žmonės laikomi emociniais vampyrais. Be to, toks elgesys sekina ir mus pačius: prisimindami ir vėl iš naujo pasakodami tai, kas kelia pyktį ir nusivylimą, iš naujo išgyvename tas pačias blogas emocijas.
Niekas nenori būti atstumtas, kadangi tai paveikia ne tik nuotaiką, bet ir padaro mus savikritiškesnius, sumažina pasitikėjimą savimi bei sukelia kaltės jausmą. Todėl nenuostabu, kad tokia emocinė kančia menkina mūsų galimybę aiškiai mąstyti. Įdomu tai, jog patyrus atstūmimą aktyvuojamos tos pačios smegenų dalys kaip ir susidūrus su fiziniu skausmu. Be to, tyrimai rodo, jog atstumtieji labai dažnai neviltį išlieja agresija, narkotikų ir/ar alkoholio pavidalu.
Daugelis jaudinimosi nepriimame taip rimtai, kaip derėtų, o tiesiog kreivai šypsodamiesi tarstelime, kad „toks jau mano charakteris”. Ilgą laiką lydintis jausmas į šoną nustumia visas logiškas mintis, o kartais net išprovokuoja panikos priepuolius. Beje, jaudinimasis veikia ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai: sukelia nemigą ir raumenų skausmą, lėtinį nuovargį, galvos skausmą, pagreitina širdies ritmą ir gali pasireikšti daugybe kitų negalavimų.
Nors nuolat kalbame apie tai, kaip įveikti įvairias kūną puolančias ligas, nemažiau svarbu pasirūpinti ir psichologine sveikata – juk puikiai galime jaustis tik tuomet, kai palaikome sveiko kūno ir dvasios balansą.