Mitai apie lyčių lygybę: metas nustoti jais tikėti

Visame pasaulyje netyla kalbos apie lyčių lygybę, Lietuva – ne išimtis. Deja, racionalias idėjas neretai užgožia įsisenėję mitai, užkertantys kelią progresui bei tikrosios lygybės įsigalėjimui. Todėl paprašėme Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektoriaus, publicisto Donato Paulausko paneigti Lietuvoje vis dar itin gajus mitus apie moterų ir vyrų padėtį.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektorius, publicistas Donatas Paulauskas

Mitas nr. 1: Lietuvoje moterys ir vyrai uždirba vienodai. Jei moterys ir uždirba mažiau, pačios dėl to kaltos – renkasi prasčiau apmokamas profesijas arba neprašo didesnio atlygio

Manau, kad kalbant apie derybas dėl darbo užmokesčio, svarbu skatinti moterų ryžtingumą, pasitikėjimą savimi ir ambicingumą. Tačiau atlyginimų atotrūkį labiausiai lemia ne ambicijų trūkumas. Pavyzdžiui, pakartotiniai tyrimai Australijoje atskleidžia, kad labiausiai šį skirtumą lemia diskriminacija dėl lyties (35-38 proc.). Tai reiškia, kad dar pakankamai dažnai moterims už tą patį ar panašaus pobūdžio darbą mokami mažesni atlyginimai vien dėl to, kad jos yra moterys.

Kita priežastis – moterims sunku pasiekti gerai apmokamas vadovių pozicijas (privačiame sektoriuje moterų vadovių yra tik 35 proc.), nes pareigų viršūnėse patogiai įsitaisę vyrai. Dar kita priežastis – darbo rinkos susiskirstymas į „vyriškus“ ir „moteriškus“ sektorius, kuriuose atlyginimai dažnai gerokai skiriasi. Moteriški sektoriai (paslaugų, kultūros, švietimo, sveikatos…) yra prasčiau apmokami negu sektoriai, kuriuose dominuoja vyrai (IT, transportas, inžinerija…). Taip yra ne dėl to, kad vieni skirtųsi nuo kitų savo reikšme, tiesiog pastebima tendencija, kad tame sektoriuje, kur moterų atsiranda daugiau, atlyginimai leidžiasi žemyn, nes „moterims galima mokėti ir mažiau“. „Nesirinkti“ tradiciškai moteriškų profesijų yra sunku, nes nuo pat mažens esame auklėjami, ruošiami ir skatinami rinktis tradicines, lyčiai prideramas profesines kryptis, todėl darbo rinkoje ir susikuria tokie „getai“.

Mitas nr. 2: Lyčių lygybė nėra įmanoma, kadangi skiriasi moterų ir vyrų fiziologija. Vyrai iš prigimties – stiprūs kariai, moterys – švelnios namų šeimininkės

Lyčių lygybė nėra apie fiziologinę lygybę. Kai sakoma „lyčių lygybė“, turima galvoje socialinę, visuomeninę lygybę. Todėl ir kalbama apie lygias išsilavinimo, karjeros galimybes, smurto ir seksualinės prievartos problemas, stereotipinius moterų įvaizdžius žiniasklaidoje ir t. t. – juk visa tai yra socialinės problemos. Jos nėra prigimtinės – jas sukuria patriarchalinio tipo visuomenės, kurios, spaudžiamos feminizmo ir drąsių moterų, po truputį kinta ir modernėja. Šiandien lyčių lygybė yra daug labiau pažengusi į priekį negu prieš penkiasdešimt metų. O tai reiškia, kad judame į priekį.

Mitai apie lyčių lygybę: metas nustoti jais tikėti

Mitas nr. 3: Feminizmas iškelia moteris ir kursto neapykantą vyrams, todėl ši ideologija naudinga tik moterims

Feminizmas išryškina moterų situaciją, nes jos vis dar patiria skirtingas patirtis negu vyrai, jos vis dar daugelyje sričių užima mažiau palankesnę padėtį palyginus su vyrais. Tačiau feminizmas jau seniai nėra vien tik apie moteris – feminizmo kontekste kalbama ir apie vyrų padėtį, nes ir vyrai yra spaudžiami lyčių normų: būk stiprus, ištvermingas, išlaikyk šeimą, daug uždirbk, konkuruok, nerodyk emocijų, neišskysk, nežliumbk ir t. t. Čia kaip dešimt vyriškumo įsakymų – turi laikytis, jei nori būti „tikru vyru“. Būtent šis socialinis spaudimas skaudžiai atsiliepia vyrų sveikatai – tiek emocinei, tiek fizinei, nes tie įsakymai yra praktiškai neįgyvendinami, o vyrai vis bando ir bando, taip nuolatos pralaimėdami. Feminizmas nori atkreipti dėmesį į tai ir siūlo keisti vyriškumo normas, kad jos būtų draugiškesnės visiems.

Mitas nr. 4: Lietuvoje moterys taip pat smurtauja prieš vyrus, tačiau tai niekam nerūpi – jie neturi kur kreiptis pagalbos

Policijos duomenimis, Lietuvoje apie 80 proc. nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys, apie 13 proc. – vyrai, visi kiti – vaikai. Smurto mastai prieš vyrus ir prieš moteris yra radikaliai skirtingi. Tačiau ir vyrai turi kur kreiptis – įvairiuose miestuose veikia vyrų krizių centrai, jie taip pat gali kreiptis į Specializuotos pagalbos centrus, į kuriuos paprastai kreipiasi moterys. Ten vyrai turėtų gauti reikiamą pagalbą ir tolimesnę informaciją.