Dažnai žmonės yra linkę mandagumą sieti su išsilavinimu, intelektu, tačiau ar žinojote, kad mandagumą visų pirma reikėtų sieti su emociniu intelektu? Be to, ar žinojote, kad mandagumas, kai jis yra pernelyg didelis, gali būti didelė problema?
Kaip ir daugelio tikrų dalykų, taip ir tikro mandagumo šiandien mažai, o kaip sako psichologė Ina: „Tikrasis mandagumas kuria gilius, nuoširdžius santykius tarp žmonių, leidžia jaustis komfortiškai, augina žmogų.“ O kas slypi už netikro mandagumo kaukės? Į visus klausimus atsako psichologė Ina Kalvanienė.
– Mandagumas – tai sociokultūrinė ir istorinė sąvoka, tai nėra kažkas „įgimto, bazinio“, todėl sunku apibrėžti, duoti ribas, tai priklauso nuo konkrečios kultūros, socialinių normų, vertybių, tradicijų. Mandagumas susijęs su geromis manieromis, etiketu. Norint į tai pažiūrėti giliau nei į tam tikrą taisyklių, etiketo rinkinį, mes galime sakyti, kad tasai elementarus žmogiškas mandagumas tai yra tam tikros elgesio strategijos parinkimas nenorint įskaudinti kito žmogaus (psichologiškai ar fiziškai). Mandagumas, mandagūs kalbiniai išsireiškimai gali pasitarnauti keliais būdais: paslėpti arba kaip tik parodyti, kad yra tam tikrų socialinių, jėgos ar kitų skirtumų tarp žmonių.
Kalbant apie kultūrinius skirtumus, vienos kultūros yra „labiau mandagios“ nei kitos. Pavyzdžiui, Japonijoje yra didelis socialinis atstumas tarp žmonių (socialinis atstumas – tai kiek mes jaučiam artumo bei priėmimo kitai socialinei žmonių grupei), todėl mes galime suprasti japonus kaip labai mandagius žmones, nes jie demonstruoja atitinkamas elgesio bei kalbines strategijas. Bet ar tai tikrai reikš, kad jie yra mandagesni? Izraelyje yra mažesnis socialinis atstumas – kasdieninėje kalboje išsireiškimai yra tiesmukiškesni, direktyvesni.
– Tai labai priklauso nuo to, kas šeimoje buvo ugdoma jau nuo mažens. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visuomenės standartus. Tačiau vėliau, ypatingai paauglystėje, žmonės patys renkasi, kaip elgtis ir formuoja savo dorovinę vertybių sistemą. Žmogus, kuris įprastai pasisveikina su pardavėja, padėkoja, palinki geros dienos galėjo matyti tokį pavyzdį savo šeimoje, jam tai įprastiniai kalbiniai išsireiškimai. Galbūt jam tikrai paprasta užmegzti kontaktą su nepažįstamu žmogumi, gal jis nuoširdžiai nori palinkėti gražios dienos. Vienareikšmiško atsakymo nėra. Kaip ir dėl žmogaus, kuris nepasisveikina: gal tai neįprasta jo artimoje aplinkoje, o gal jis nedrįsta, labai nepasitiki savimi? Gal yra tiesiog uždaresnis? Gal jam pasitaikė bloga diena?
– Norėtųsi susieti aukštą išsilavinimą, intelektą su mandagiu elgesiu. Bet gali būti, kad tai nebūtų visai tiesa. Demonstruojamasis mandagumas gali talpinti išmoktas elgesio taisykles, malonius žodelius, tačiau nusisukus toks žmogus gali, pavyzdžiui, apkalbėti ar mėginti pakenkti. Mandagūs žmonės pirmiausia yra jautrūs, dėmesingi, tolerantiški. Todėl mandagumas turbūt labiau yra susijęs su žmogaus emociniu intelektu. Emociškai intelektualūs žmonės yra empatiškesni kitiems, tačiau jie taip pat geriau pažįsta ir savo jausmus.
Kartais mandagumas gali labai prasilenkti su psichikos sveikata, nes mandagumas dažnai gali būti tiesiog melavimu sau bei kitiems. Jei mane žeidžia tam tikras kolegos elgesys, aš dėl mandagumo galiu to nepasakyti ir gyventi su tam tikrais nuslopintais jausmais. Dėl mandagumo žmonės atsisako savo norų, pamiršta savo poreikius, neišdrįsta paklausti. Darbe susiduriu su klientais, kuriems pernelyg didelis mandagumas – didelė problema gyvenime. Mandagumo palydovas – „nemoku pykti“. O nemokėjimas pykti – tiesiausias kelias į depresiją. Jeigu mano vertybių sistemoje išsakyti savo jausmus yra netakto ženklas, galimai aš turėsiu dėl to problemų, nes bendraujant su žmonėmis išgyvenami įvairūs jausmai: tiek džiaugsmas, tiek liūdesys bei pyktis. Visur ir visada labai mandagiai besielgiantys žmonės gali būti nelaimingi – juk reikia kartais pasakyti griežtai tiems, kurie skaudina, tačiau griežtai įskiepytos normos to neleidžia.
– Aš džiaugiuosi savo aplinkoje matydama daugiau natūralaus mandagumo. Prievarta daryti vaiką mandagiu nėra išeitis, kritiškai žiūriu į liepimus trimečiui, keturmečiui kažkaip ypatingai sveikintis su dėdėmis ir tetomis, vaikui prievarta siūlytas mandagumas vėliau jam sukels tik neigiamas asociacijas. Geriausias būdas mokyti vaiką mandagumo – savo pavyzdžiu. Dėkoti, prašyti, pagarbiai elgtis su kitais, neapkalbinėti žmonių.
Aš jaunimą matau laisvesnį ir tuo labai džiaugiuosi, mane glumina jauni žmonės, kurie po mandagumo frazėmis nebeturi savojo „aš“, kurie bijo suaugusiųjų kaip žandaro, kaip kažko, su kuriuo neįmanoma turėti lygiavertiškų santykių. Aš manau, kad būtent tai yra blogiau. Bet tai labai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Ar iškaltos mandagumo frazės pro surauktą kaktą yra tai, ko noriu iš jauno žmogaus? Man didžiausias įvertinimas yra tada, kai dirbant su vaiku, jis gali mane vadinti vardu. Reiškia, mes turime gerą, saugų ryšį.
– Padeda vadinamas atspindėjimas. Tai, ką išgirdote iš pašnekovo lūpų, perfrazuokite kitais žodžiais ir įvardinkite jausmą – tai padės žmogui „nuleisti garą“, jaustis suprastam, pamatyti save kaip veidrodyje. Vėlgi – tai reikia daryti natūraliai. Pavyzdžiui, jūs užmezgate mandagų pokalbį, o pašnekovas jus iškoneveikia. Pabūkite veidrodžiu: „Jūs galvojate, kad aš esu niekam tikęs žmogus. Matau, kad išties pykstate.“ Padarykite pauzę, nemoralizuokite, neskubėkite keisti žmogaus, mokyti, kritikuoti.
10960
