Kodėl tiek daiktams, tiek mintims naudojame tuos pačius veiksmažodžius „išmesti, atsikratyti“? Ir kodėl taip dažnai esame prisirišę prie daiktų, juose atsispindi mūsų emocijos, charakteris? Supraskite savo ryšį su daiktais ir galėsite išmesti nereikalingus daiktus.
Yra prirašyta daugybė straipsnių, kuriuose rekomenduojama atsikratyti senų ir nereikalingų daiktų tam, kad pavyktų pradėti gyvenimą iš naujo ir taip pradėti keistis pačiam. Kai kuriose šalyse netgi yra ritualų, pavyzdžiui, naujametinių, kai pro langą yra metami nereikalingi daiktai. Ar tikrai išmetęs daiktus žmogus atidaro sau duris į naują gyvenimą? Išsiaiškinkime, kaip yra susiję išorinis ir vidinis pasauliai, ką reiškia atsikratyti daiktų, kaip ir ko žmogus gali atsikratyti.
Žmogus gali siekti atsikratyti kančių, skausmo, persekiojančių minčių, nusibodusio darbo, žmonių, antsvorio, nepakeliamo krūvio ir taip toliau. Kai dirgiklis yra išorinis, nesusijęs su mūsų vidiniu pasauliu, tai padaryti gali būti lengva. O ką daryti su tuo, kas jau tapo dalimi savojo Aš, dalimi mūsų emocinės patirties, dalimi vidinio pasaulio? Kartais savo spintoje, sandėliuke, albume, dėžutėje žmogus randa tai, kas emociškai jį sieja su kokiais nors maloniais įvykiais arba brangiais žmonėmis. Ir ne visada lengva atskirti paties daikto vertę nuo gautos patirties arba santykio su žmonėmis, su kuriais šis daiktas sieja. Mes saugome ne tiek daiktus, kiek santykį su jais. Pavyzdžiui, spintoje metų metus gali dulkėti megztukas, su kuriuo mergina nuėjo į pirmąjį pasimatymą su būsimuoju vyru. Skyrybų atveju šis megztukas pirmas skrenda į šiukšlių kibirą, sugerdamas pyktį ir įniršį. Arba atvirkščiai, yra saugomas kaip nesąmoninga viltis, kad tie santykiai sugrįš, kad daiktas dovanos praėjusios meilės romantiškas svajones.
Kai kurie žmonės negali pakęsti tuščios erdvės, o kiti, atvirkščiai, jaučia laisvos erdvės poreikį. Blogiausia, kai atviros ir uždaros erdvės baimės yra susipynusios, tada gyvenimo erdvės tvarkymas iš karto veda prie to, kad žmogus vėl siekia ją užpildyti ir šis ciklas kartojasi daug kartų. Jeigu jūsų daiktai be vietos paliekami visuose namuose, tai gali reikšti norą užpildyti kiek įmanoma daugiau erdvės, tarsi pažymėti ją. Šis noras gali atsirasti dėl to, kad egzistuoja asmeninės erdvės trūkumas, kuris atsirado arba prasidėjus naujiems santykiams, kai reikia dalintis savo erdve, arba to šaknys slypi vaikystėje, kai vaikas neturėjo asmeninės erdvės, ar jos buvo mažai ir ja reikėjo su kuo nors dalintis, pavyzdžiui su broliais ir seserimis. Taip pat noras užpildyti savo daiktais kuo daugiau erdvės gali būti susijęs su psichologinėmis problemomis, susijusiomis su savo ribų suvokimu ir kūrimu.
Bet koks atsikratymas be supratimo, kam mums reikalingas šis daiktas, žmogus, persekiojanti mintis ir t. t., nepadeda įveikti vidinio konflikto ir jo vietoje nesąmoningai, dažnai automatiškai, atsiranda kas nors analogiško. Vėlgi, kai moteris, išgyvenusi neištikimybę arba skyrybas, išmeta viską, kas ją sieja su buvusiu sutuoktiniu, ji bando atsikratyti ryšio su juo, neigiamų emocijų jo atžvilgiu. Tačiau tuo pat metu šie daiktai slepia ir gerus atsiminimus. Puiku, jeigu supratusi ryšį tarp megztuko ir savo jausmų vyrui, moteris atsikratys megztuku ne dėl emocinių paskatų, o dėl to, kad jis jau nebemadingas, o gerus ir blogus atsiminimus apmąstys atskirai.
Daiktų ir spintų perrinkimas – puiki proga suprasti, peržiūrėti ir išanalizuoti savo jausmus, savo požiūrį į šiuos daiktus. Ir tik po šito daiktas virsta daiktu, o ne mūsų projekcijos rezultatu (t. y. mūsų jausmų nešėju, kuris perėjo iš vidinio pasaulio ir įgijo materialų pavidalą aplinkoje). Būtent darbas su daiktų ir jausmų supratimu, analize ir peržiūrėjimu priveda prie pasikeitusio santykio su jais. Nemalonių jausmų ir atsiminimų, kylančių iš praeities, atsikratymas reikalauja psichologinio apdorojimo. Kai atsikratoma daiktų, susijusių su maloniais atsiminimais, atsiranda diskomforto ir kaltės, praradimo jausmai. Taip būna tol, kol šis ryšys nebūna peržiūrėtas ir emocinis indėlis nebūna atskirtas nuo paties daikto, ypač, jei daiktai priklausė brangiam mirusiajam arba tam, kas dėl kokių nors kitų priežasčių dingo iš mūsų gyvenimo.
Parengta pagal psichologės, psichoterapeutės, mokslų daktarės Olgos Shirokovos medžiagą.
6638
