shutterstock.com
Neretai pasitaikanti situacija, kad žmonės skiriasi, taikosi, susiranda kitą partnerį, tada vėl skiriasi ir vėl ieško naujo partnerio ir tai daro taip dažnai, jog atrodo, kad rimti bei ilgalaikiai santykiai yra kokia nors retenybė. Tad, koks yra tas partneris, tinkantis ilgalaikiams santykiams kurti? Kokios yra svarbiausios ilgalaikių santykių taisyklės? Į klausimus atsako porų psichologė Karolina Bajoriūnienė (porupsichologas.lt).
Norėtųsi patikslinti, kas tiksliau yra tie ilgalaikiai santykiai. Bendrai žmonės santykius vadina dvejopai – ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Kitaip tariant, galima būtų vadinti santykiais su ir be įsipareigojimų. Taigi, jei žmogus yra santykiuose, pavyzdžiui 3 metus, bet jie yra neįpareigojantys arba juose nėra bendrų planų, nuolat atsiranda trečiųjų asmenų, šiuos santykius „ilgalaikiais“ tikrąja to žodžio prasme vadinti nevertėtų.
Dažnai apsigaunantis ar norintis pasiteisinti žmogus „ilgalaikiais“ santykiais gali vadinti tikrai ne tai, kas iš tiesų tai yra. Jeigu suformuluosime teisingai, tai „tinkamas ilgalaikiams santykiams“ yra tas žmogus, kuris yra pasirengęs ir siekia „ilgalaikių“ – be garantinio termino santykių bei yra pakankamai brandus suvokti iliuzijų ir realybės santykį savo gyvenime. Žmogus yra orientuotas į ateitį, siekia bendrumo su partneriu, kuria planus, įsipareigoja. Statistiškai manoma, kad moterys subręsta šeimos kūrimui anksčiau nei vyrai, tai nulemta tiek fiziologinių, tiek psichologinių lyčių skirtumų. Tačiau konsultacijose dažnai sutinku vyrus, kurie yra pasirengę šeimos kūrimui, atsakingam įsipareigojimo žingsniui, tačiau neranda taip pat nusiteikusios, tinkamos partnerės. Taigi, statistika pasitikėti nevertėtų.
Sąmoningumas ir brandumas „ilgalaikiams“ santykiams labiausiai atsiskleidžia per suvokimą, kad iš esmės rimti santykiai – sąmoningas pasirinkimas. Tai yra, kuomet pirminiai drugeliai nurimsta ir atsiranda vienas kito tikresnis pažinimas, sveikintina, kuomet žmogus sąmoningai pasisako sau, kad buvimas su būtent šiuo partneriu yra jo apsisprendimas. Kuomet apsisprendimas būti santykyje yra sąmoningas, tai apsaugo nuo automatinių veiksmų bei didesnių pavojų sugriauti šį santykį.
Taigi tinkamiausias „bruožas“ „ilgalaikiams“ santykiams su konkrečiu žmogumi kurti, yra ir paties to žmogaus sąmoningumas ir apsisprendimas.
shutterstock.com
Skirtinga partnerių branda dažniausiai sąlygoja santykių griūtį. Kadangi būtent per brandą mes išmokstame identifikuoti savo poreikius ir galimybes. Jei vienas iš partnerių žino, ko ir kokio tiksliai santykio nori bei tikisi, tai mažiau brandus šiuo atveju yra dar paieškose ir kuomet subrandina savyje patirtį ir norų skaidrumą, tas gali neatitikti šalia esančiojo galimybių. Dažnai pastebimi „mamos ir vaiko“ santykiai. Tai būna tuomet, kai brandesnis partneris tarsi augina, auklėja ir ugdo kitą. Tačiau esant šiame santykyje vertėtų prisiminti pavyzdį iš realaus gyvenimo biologinėje šeimoje – ką vaikai daro užaugę? Ogi palieka tėvų namus. Tas pats gali nutikti ir santykiuose, kuomet augintas ir ugdytas „silpnesnis“ partneris subręsta ir randa kitus, labiau jį tenkinančius santykius. O tuo tarpu, tarkim palikta moteris, dažnai skausmingai išgyvena ne dėl konkretaus šio vyro išėjimo, o dėl nepasiteisinusių savo „investicijų“. Tas pats, žinoma, gali nutikti ir atvirkščiai, tai yra vyrui.
Taip pat skirtinga branda savyje koduoja didesnę skirtingų vertybių riziką. Neretai poros, kurioms lengviau sekasi pradžioje, tarsi užmiega ant laurų ir tikisi, jog taip bus visuomet. Tokiu būdu tik susidūrę su gyvenimo iššūkiais (krizėmis) suvokia, kad judviejų vertybės skiriasi.
Yra atviras, visus kamuojantis, filosofinis klausimas – kas visgi traukia prie kito žmogaus, skirtumai ar panašumai? Aš laikausi tos pozicijos kuri teigia, kad esminės vertybės turi būti vienodos, o asmenybiniai niuansai skirtingi, tokiu būdu papildantys, kompensuojantys vienas kitą. Kas gi yra esminės vertybės? Tai didžiausi ir svarbiausi žmogaus norai, siekiai ir poreikiai. Pavyzdžiui, jei vienas iš partnerių siekia nuolatinių kelionių savo gyvenime arba svajoja išsikelti iš dabartinės gyvenamosios vietos, o kitas save įsivaizduoja gyvenantį tik čia pat, tai šių žmonių santykis vienareikšmiškai lemia tai, kad kuris nors partneris bus nelaimingas. Šioje vietoje netgi kompromisas gali būti sunkiai randamas. Tačiau jei vienas poroje yra be galo tvarkingas ir nuolat, kiekvieną laisvą minutę, vis ką nors tvarko savo aplinkoje, jam būtų „sveika“ būti santykyje su ne taip griežtai žiūrinčiu į tvarką žmogumi, tam, kad būtų mokomasi vienas iš kito, vienam – šiek tiek tvarkos, o kitam – būti atlaidesniu tvarkai. Vis tik santykiuose labai dažnai partneriai užima teisinguolio poziciją ir bando pervilioti, įtikinti partnerį matyti, jausti, galvoti ir elgtis būtent taip, kaip pastarajam atrodo. Tokiu būdu santykiuose pradeda dominuoti „virvės tampymo varžybos“. Metus tą „virvę“, partneriai kuo nors save papildytų, ko nors išmoktų iš kito ir taip naudotųsi esamais skirtumais.
Taigi, manau, kad kiekvienas skirtumas, tiek brandos, tiek požiūrio, tiek vertybinis, poroje turėtų būti aptartas ir pažintas.
shutterstock.com
Viena iš pagrindinių sėkmingų santykių poros taisyklių turėtų būti kalbėjimas. Nes tik per jį mes galime pažinti partnerį ir atrasti spektrą malonumų, kuriais galime pasidalinti vienas su kitu. Kuomet pats sau žmogus išsikelia tikslą pažinti partnerį, o ne paversti jį savo klonu, tik tuomet galimi pilnaverčiai, rimti ir atsakingi santykiai.
Kita taisyklė, kuria reikėtų vadovautis, tai tas pats minėtas apsisprendimas – būti su šiuo žmogumi, dėti pastangas, daryti tai, kas jam keltų malonumą, rūpintis ir sąmoningai papildyti vienas kitą.
Darbe dažniausiai pastebiu, kad poros, ypatingai turinčios vaikus, gyvenančios nebe pirmus metus kartu, pamiršta, kad yra ne tik tėvai, vyras, žmona, o kaip ir nuo pirmos pažinties dienos – pora; kartais net nesupranta, kai paklausiu, kada paskutinį kartą buvo pora. Patarimas: nepameskite santykiuose poros pojūčio, atraskite laiką pabūti kartu. Čia turiu mintyje ne šiaip, kaip pavyks, o tikslingai suplanavus, suorganizuoti partneriui pasimatymą. Tai reikėtų daryti reguliariai, sutartą dieną. Patarimas – vienas vakaras per savaitę pasimatymui, tik dviese, be vaikų ir be draugų bei viena nakvynė ne namuose, taip pat be vaikų, kartą per mėnesį. Taip, kaip ir pasimatymus organizuoti kas savaitę keičiantis vienas kitam, taip ir kas mėnesį nakvynę ne namuose. Ir organizuoti reikėtų ne pagal savo poreikius ir norus, o bandant įtikti partneriui, o ruoštis jam taip, kaip tai darėme pirmaisiais pažinties mėnesiais – su maksimaliomis pastangomis.
Nenorėčiau kartoti to, kas teigiama daugumoje straipsnių punktuose, tokiuose kaip: laikas kartu, dėmesingumas, bendravimas, kito poreikių tenkinimas ir savų išsakymas. Mano manymu, bet kokie santykiai yra poreikių ir galimybių klausimas. Tai yra savo pagrindinių norų identifikavimas, matymas, ar partneris geba juos patenkinti ir atvirkščiai, ar aš turiu reikiamų resursų patenkinti partnerio poreikius.
21629
