Kaip atskirti, ar tai meilė, ar tik susižavėjimas ir aistra?

Kodėl taip lengvai svaičiojamasi žodžiais „meilė, myliu“? Žmonės nemoka atskirti tikro jausmo – meilės ir ją painioja su susižavėjimu bei aistra. Žinoma, kelias link tikrosios meilės prasideda nekaltu susižavėjimu, atsiradusia nepaaiškinama trauka tarp dviejų žmonių, tačiau galbūt nevertėtų iš karto to vadinti tikra meile. Ją atskirti ne taip ir paprasta, kai nuolat yra skelbiama „Be tavęs aš negaliu gyventi“. O kaip yra iš tiesų?

Kai viduje siaučia hormonai blaiviai mąstyti nėra paprasta, tačiau pabandykite suprasti, ar iš tiesų jūs mylite, ar jus valdo tik aistra, kurią jūs painiojate su meile. Esminis skirtumas, ko gero, atsiremia į du žodžius: imti ir duoti. Kaip manote, kuris iš jų artimesnis meilei? Taip, žodis duoti. Tai yra, praėjus susižavėjimui, meilę lydi noras rūpintis kitu žmogui, jam suteikti, duoti šilumą, apsaugą, įsiklausyti į kitą, išgirsti ir atsižvelgti į jo norus, rūpintis jo gerove, kitaip tariant, duoti ir atiduoti jam kuo daugiau savęs. O štai, kai kalbame apie susižavėjimą ir aistrą, imti noras yra stipresnis, jums svarbiau patenkinti savo poreikius, nes tai jums malonu, nesistengiate gilintis į tai, ką iš tiesų jaučiate, pasitenkinate paviršiumi, jums labiau tiktų apibūdinimas „aistringi meilužiai“ nei „artimi draugai“.

shutterstock.com

Susižavėjimas ateina akimirksniu, o meilė auga po truputį, tikroji meilė yra kaip augalas, susižavėjimą galima pavadinti mažyte sėkla dirvoje ir tik prižiūrint, laistant, saugant, suteikiant saulės šilumos, augalas gali augti ir sužydėti, taip yra ir su meile. Susižavėjimas nuo meilės skiriasi ir savo pastovumu – susižavėjimas tai ateina, tai išeina, vieną dieną jūs šaukiate pasauliui, kaip stipriai mylite, kitą dieną nežinote, ar išvis mylite, meilė savo ruožtu yra pastovi.

Ar meilė tikra pasitikrinti galite ir perskaitę eilutes iš pirmojo laiško Korintiečiams, „Himnas meilei“: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ Jeigu savo jausmus antrajai pusei galėtumėte apibūdinti būtent taip, neabejokite – jūsų meilė tikra.

Psichologės Lauros Alčiauskaitės komentaras:

Supaprastintai galime teigti, jog meilė yra draugystė plius aistra. Aistra yra vienas iš meilės komponentų, tačiau be draugystės meilė ir lieka tik aistra. Meilę iš tiesų galime nesunkiai supainioti su susižavėjimu bei aistra, ypač pačioje santykių pradžioje, kai užsidedame „rožinius akinius“ ir matome labiau „idealizuotą“ partnerio versiją, nei realų asmenį su savais privalumais bei trūkumais. Laikui bėgant ir santykiams tvirtėjant, iliuzijos pamažu nyksta. Imame mažiau fantazuoti, o daugiau dėmesio skiriame šalia esančiam žmogui – stengiamės geriau jį ar ją pažinti, apibrėžti santykius, suvokti savo ir partnerio(-ės) jausmus. Elgesys tampa nuoširdesnis, nebesiekiame bet kokiu atveju apžavėti partnerio(-ės), jausmai darosi gilesni, imama labiau pasitikėti vienas kitu.

shutterstock.com

Dažnai aistra ar susižavėjimas gali peraugti į meilę, tačiau neretai būna ir atvirkščiai – pamatę kito žmogaus ne tik privalumus, bet ir trūkumus, suprantame, kad su juo ar ja mums nepakeliui. Bet kokiu atveju, tikrai meilei reikia laiko. Tikrai negalime kalbėti apie tikros meilės jausmus praėjus vos keletui dienų nuo pažinties pradžios. Kad būtų lengviau atskirti aistrą nuo meilės, kai kurie mano kolegos psichologai išskyrė tam tikrus aistros ir meilės požymius.

Aistros požymiai:

• Labiausiai traukia partnerio(-ės) išvaizda ir kūnas;
• Nėra noro aptarti savo jausmus ir santykius su partneriu(-e);
• Jūs abu labiau meilužiai nei draugai;
• Jūsų santykiai trunka palyginus trumpą laiką;
• Labiausiai jus siejantis dalykas – seksas;
• Jūsų bendravimas neretai apsiriboja abipusiu flirtu.

Meilės požymiai:

• Seksas nėra vienintelis smagus kartu praleidžiamo laiko būdas;
• Jūs labai daug laiko praleidžiate tiesiog kalbėdamiesi;
• Tau tas žmogus nuoširdžiai rūpi ir tu nori, kad jis ar ji jaustųsi laimingas;
• Jis ar ji skatina tave tapti geresniu žmogumi;
• Jus vienija bendri pomėgiai, interesai, panašus požiūris į gyvenimą;
• Tu nori pažinti jo (jos) šeimą ir draugus;
• Džiaugiesi dėl jo ar jos sėkmės ne mažiau nei dėl savo;
• Tau svarbūs jo (jos) jausmai, savijauta, interesai.

Nors iš pirmo žvilgsnio skirtumai atrodo gana akivaizdūs, tačiau pasiklysti jausmų labirintuose išties paprasta. Kad „paklydimų“ būtų galima išvengti, svarbu stebėti save ir bandyti suprasti savo jausmus:

• Ką aš jaučiu tam žmogui?
• Kas yra mūsų santykių pagrindas?
• Ar mus sieja ne tik fizinė, bet ir emocinė bei dvasinė trauka?
• Ar aš jaučiuosi saugus (-i) būdama su juo ar ja?
• Ar tas žmogus būtų vienas iš pirmųjų, kuriam skambinčiau, jei man nutiktų nelaimė?
• Ar man norisi dalintis savo mintimis ir idėjomis su tuo žmogumi?
• Ar apskritai galiu santykiuose būti savimi?
• O ar pats (-i) sugebu priimti kitą žmogų toks (-ia), koks jis ar ji yra?

Jei savuose jausmuose dar galime susigaudyti patys, tai įvardinti, ką jaučia antroji pusė yra nepalyginamai sudėtingiau. Neretai tokie svarstymai „myli ar nemyli?“ tampa vidinių kančių ir nemigo naktų priežastimis. Visgi yra tik vienas paprastas būdas išsiaiškinti, ką jis ar ji išties tau jaučia – tiesiog pasikalbėti apie savo jausmus. Mums, santūriems lietuviams, tai nėra lengva užduotis, tačiau tokie pokalbiai ne tik suteikia aiškumo, bet ir leidžia abiems pusėms suprasti, kokie yra jų lūkesčiai santykių ir kito žmogaus atžvilgiu. O tai ir yra bet kokio bendravimo pagrindas.