Netgi patys paprasčiausi dalykai ištarti garsiai mums suskamba naujai. Kartais tai priverčia susimąstyti, kartais veikti, o kartais paaiškina tai, kas ilgai nedavė ramybės. Tarp šių minčių neabejotinai atrasite kažką, kas tiks būtent Jums.
„Didelis ego neparodo, kad žmogus labai sau patinka, kaip tik atvirkščiai. Jei žmonės riečia nosį ir viešai puikuojasi, kyla klausimas, kodėl jie taip sau nepatinka, kad ieško kitų dėmesio kaip kompensacijos?“
„Daryk tai, ką gali; ten, kur esi; su tais įrankiais, kurie tau duoti.“
„Labiausiai griaunantis ginklas yra ne ietis ir ne pabūklas – jie tegali sužeisti kūną ir sugriauti sieną. Baisiausias ginklas yra žodis – jis sugriauna gyvenimą nepalikdamas kraujo pėdsakų ir jo padarytos žaizdos niekada neužgyja.“
„Žinau, kad priprantama prie bet kokio gyvenimo. Nelinksma, bet toks yra griežtas gyvenimo dėsnis.“
„Kiekvienas turi bent pabandyti daryti tai, kas jam patinka. Vėliau įvairios gyvenimo aplinkybės ir atsakomybės verčia žmones ieškoti kompromisų. Bet pradėti nuo kompromiso… tai tas pats, kaip pabėgti prieš startą.“
„Laimės aplink mus priguldyta kiek tik nori, mums tik tereikia ją pakelti.“
„Žmogus yra tarsi baldas: kiekvienam modeliui skirtinga instrukcija. Norėdami su kitu gyventi darniai, turime išdrįsti paprašyti jo instrukcijos ir nebijoti jam duoti savąją.“
„Jei svarstom, kas ko nusipelnė, tai turbūt niekas nieko.“
„Tuo šunys ir nuostabūs. Jie neklausia, kur mes einame. Jie tiesiog eina kartu.“
„Gyvenimas tarsi vėjas džiaugsmingai bloškia mus į tokias vietas, kur mažiausiai tikimės atsidurti, nuolat keisdamas kryptį, kai vargetos karūnuojami, karaliai sužlunga, meilė išblėsta virsdama abejingumu, o viso gyvenimo priešai žengia į kapą, susikabinę už rankų it geriausi bičiuliai.“
„Niekuomet nelauk „tinkamo“ laiko, nes tokio niekada ir nebus.“
„Siekdami pilnatvės ir laimės žmonės renkasi skirtingus kelius. Vien todėl, kad žmonės nėra tavo kelyje, dar nereiškia, kad jie pasiklydo.“
„ – Kur žmonės? – galop vėl paklausė mažasis princas. – Dykumoje jautiesi truputį vienišas…
– Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, – tarė gyvatė.“
„Milijonai žmonių nusprendė nebūti jautriais. Norėdami nebebūti skaudinami, jie užsiaugino storą odą. Bet tai turi didelę kainą. Niekas negali jų įskaudinti, tačiau niekas negali ir padaryti jų laimingais.“
„Jausmai yra tik svečiai, leisk jiems ateiti ir išeiti.“
„Žinai, žmonių negalima pakeisti. Galima tik parodyti jiems kelią ir įkvėpti norą juo eiti.“
„Žmogus bijo permainų, naujovių, dažniausiai jis linkęs likti jam įprastoje aplinkoje, kad ir labai nemalonioje, o ne atsidurti naujoje, menkai pažįstamoje situacijoje. Tai Platono ola! Platonas rašė apie žmones, gimusius labai tamsioje oloje ir niekada iš jos neiškėlusius kojos. Ta ola buvo jų pasaulis: nors ir niūri, ji buvo jiems įprasta ir teikė saugumo jausmą. Jie atkakliai nenorėjo išeiti į lauką, nes, nepažindami išorinio pasaulio, įsivaizdavo, kad jis priešiškas, pavojingas. Todėl jie taip ir nesužinojo, kad toje nepažįstamoje erdvėje iš tikrųjų buvo tiek saulės, grožio, laisvės… Šiandien daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, gyvena Platono oloje. Jie mirtinai bijo nežinomybės ir atsisako bet kokių pokyčių, galinčių kaip nors paveikti jų gyvenimą. Jie kupini idėjų, planų, svajonių, bet niekada jų neįgyvendina, nes juos varžo daugybė nepagrįstų baimių, nes jų rankos ir kojos sukaustytos antrankiais, – tačiau raktą nuo tų antrankių turi tik jie patys. Jis tabaluoja jiems ant kaklo, bet jie niekada jo nepanaudos.“