Jurga Lago: „Atsibodo būti gražiai dėl kitų − šiandien noriu būti savimi“

Publikuotas 2017 balandžio 26 views 27394
juvelyrikos dizainerė ir juvelyrikos namų „Yurga“ savininkė Jurga Lago Jurga Lago

Neseniai juvelyrikos dizainerė ir juvelyrikos namų „Yurga“ savininkė Jurga Lago socialiniame tinkle pasidalijo žinute, kuri kviečia susimąstyti ne tik apie natūralų moters grožį, bet ir apie jaunystės kultą. Garsi moteris prisipažino išdrįsusi paviešinti nuotrauką, kurioje ji – be makiažo ir nedažytais plaukais.

Anksčiau šviesiaplaukė buvusi 42 metų moteris taip atkirto vienai „stiliaus patarėjai“, kuri jai pareiškė, kad nieko nėra baisiau, nei „natūraliai senstanti boba“.
„Tai nebuvo tiesiogiai man išsakyta mintis, bet mane šie žodžiai sujaudino. Lietuvoje toks požiūris labai gajus. Visa Rytų Europa sunkiai su tuo susitaiko, juk čia viskas dar tebėra produktas“, − sakė Jurga.

Juvelyrė nusprendė puoselėti natūralų savo grožį – nenaudoti makiažo priemonių, nesidažyti plaukų. Kaip tokia mintis atėjo į galvą?
„Aš esu iš Klaipėdos, miesto, kur merginos labai stengiasi „būti gražios” ir kone tobulos. Kaune, girdėjau, irgi. Mes, klaipėdietės, tikrai juokdavomės iš vilniečių, kad jos visos čia vaikšto pasišiaušusios kaip skandinavės.

Tačiau gyvenime žmogus, matyt, turi pereiti kelis etapus. Ir manasis dabar nieko nereiškia: gal vėl imsiu dažyti plaukus, gal vėl pamėgsiu ryškų makiažą. Šiandien esu tokiame etape, kai man truputį atsibodo. Man atsibodo sėdėti tris valandas kirpykloje ir žiauriai stengtis (ta negerąja prasme).
Mano babytė vis sakydavo, kad moteris turi stengtis tik gimdydama. Visos kitos pastangos nėra estetiškos ir nėra gražios. Ir svarbiausia, jų neturi matytis. Moterų persistengimas gerai atrodyti man kartais bado akis“, − kalbėjo J.Lago.

šiandien noriu būti savimi

Jurga Lago Pauliaus Zaborskio nuotr.

− Persistengti puoselėjant savo grožį ir visai nepasidažyti – tai kraštutinumai. Gal yra aukso viduriukas?

− Manau, kad mes visi norime to, ko neturime. Šviesiaplaukė nori tamsių plaukų, o tamsiaplaukė svajoja apie raudonus, visos ispanės plaukus tiesina, o lietuvės garbanoja.
Kiek man teko bendrauti su aktorėmis, kurioms darbe nuolat daromi makiažai ir grimas, kasdienybėje jos nesidažo. Teatre ar kine jos dirba, turi būti personažai. O daugelis moterų nori būti personažai gatvėje, jos negali būti savimi.
Suprantu, kad ekrane ar scenoje žmogus turi būti ryškus, bet namuose leiskime sau būti tokioms, kokias mus sukūrė gamta. O tai daugeliui moterų skamba kaip nesąmonė. Natūralume aš įžvelgiu grožį, čia jo matau labai daug. Tik reikia mokėti su juo gyventi ir jį parodyti.

− Šiandien gatvėje, renginiuose jus tikrai sutiktume be makiažo, natūralią?

− Taip, nes raudonas lūpdažis man yra natūrali gamtos duotybė, gimiau su juo kišenėje. Gamta davė ir gražias akis, dantis, šypseną, smegenis.
Į daug renginių einu nesidažiusi. Ar sulaukiau komentarų? Ne, nes niekada nesidažydavau itin ryškiai. Eidama į renginius niekada prie veidrodžio nestovėdavau valandų valandas, nedarau to ir dabar.
Priimu tokius kvietimus, kurie man įdomūs, kur jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Dažniausiai ten nėra svarbu, kad ateitum atrodydama kaip seksbomba.
Moku įeiti į vaidmenį, pabūti ne savimi ir pasidažyti ten, kur to reikia – prisitaikau prie aplinkybių. Juk nesu mazochistė, kad man būtų malonu kentėti. Galiu pabūti, kuo reikia – net Miunhauzenu. (Juokiasi).

− Šiandien net labai jaunos merginos, moksleivės, dažosi gausiai ir ryškiai, atrodo net gerokai vyresnės.
− Manau, kad jos daro labai gerai! Ir aš, kai man buvo 18-ka, pasidažiusi atrodžiau vyresnė, nei buvau iš tiesų. Taip turi būti. Žmonės taip ieško savasties, ieško ir randa, praranda, iš klaidų mokosi − tai puiku. Tai natūralus kelias, net nereikėtų jo vadinti klaida.
Visada esu už bandymus. Kaip kitaip suprasi, jei nepabandysi. Aš buvau pankė, hipė, princesė. Turiu tokių nuotraukų, kurių niekam nerodysiu. (Juokiasi). Bet tai yra mūsų gyvenimo dalis, žmogus bręsta, auga, keičiasi.

− Jaunystės kultas dabar, atrodo, visur… Nebijote pasenti?

− Tai tikrai mūsų dienų visuotinis neoliberalizmo užkratas. Verslas daromas iš visko, ypatingai iš žmonių baimių. O mirties baimė yra viena didžiausių žmogaus baimių. Išlaikydamas savo vizualų grožį, būdamas jaunas tarsi gali tą baimę nugalėti, tarsi gali sustabdyti mirtį. Šia apgaule ir naudojamasi.
Kosmetikos, plastinės chirurgijos industrijos dėl to klesti. Mes susimokame, ir nemažai, už savo baimes ir norus.
Baimė pasenti? Tai požiūrio į grožį klausimas. Man senas žmogus yra gražus. Man graži sena moteris − gražu senos rankos, išmintingos akys. Man graži elegantiška senatvė.
Baimė iš tavęs padaro kaliausę. Net jei už ją susimoki, ji irgi matosi. Reikia mokėti pasenti. Prancūzės moka senti. Jos moka dažytis, moka ir nesidažyti. Prancūzės moka viską ir yra labai gražios! (Juokiasi).

Jurga Lago. Asmeninio archyv. nuotrauka

− Jūsų močiutė jums sakė, kad jei daug neėdi, gerai ir atrodai. Ir dar kremuko reikia.

− Taip, kremuko tikrai reikia. Natūralumas neturi būti laukinis. Juk moteris yra moteris, save prižiūrėti reikia. Bet man norisi gyventi subtiliai, o ne dėti pastangas ir dideles investicijas į savo „tobulumą“.
Labai atidžiai renkuosi veido priemones, esu labai išranki. Mano viena geriausių draugių Ispanijoje yra kosmetikos priemonių kūrėja, dermatologijos kompanijos savininkė ir įkūrėja. Tai natūrali kosmetika, jie daug eksperimentuoja, o jų kosmetiką naudoja garsenybės.
Drauge pasitikiu. Mano oda labai jautri, todėl buvo visapusiškai ištirta ir man parinkti kosmetikos produktai. Naudoju šią kosmetiką ir dar ekologiškąją vokišką „Dr. Hauschka“. Produktų turiu daug, man patinka „vaistinė“ namuose.
Ritualai? Įpratimo reikalas, greičiausiai, bet miegoti neinu nepapurškusi veido naktiniu toniku.
Aš dar nepribrendau tarkuotam agurkui ant veido, bet jei tai padėdavo mano babytei (o ji atrodė labai gerai!), tikiu, padėtų ir man.
O daug neėsti padeda visiems. Ji dar sakydavo, kad moteriai cukraus reikia tik ant liežuvio galo ir man su pusseserėmis neleisdavo kišti nagų į cukrinę. Tik liežuvio galą. (Juokiasi). Išmokome nuo vaikystės, kad reikia valdytis ir jausti saiką.

Šiandien noriu būti savimi

Jurga Lago. Asmeninio archyvo nuotr.

− Dažnai būnate Ispanijoje, kur saulė lepina kur kas labiau. Kaip nuo jos saugotės?

− Nelendu į saulę, nemėgstu jos. Nemėgstu pliažo ir nemėgstu degintis saulėje. Dievinu gamtą, bet ne tokią.

− „Šiandien sau patinku“, − rašėte socialiniame tinkle. Kuo šiandien sau patinkate labiau, nei vakar ar prieš kelerius metus?

− Šiandien labiau sau patinku dėl to, kad išdrįstu viešai tai pasakyti. Mes labai teisiame vieni kitus, ypatingai čia, Lietuvoje. Jei pamatai laimingą žmogų, turi jam duoti per galvą, kad atsipeikėtų, susiimtų ir grįžtų į realybę − būtų nelaimingas, ar bent jau santūriai rimtas, nesišypsotų viešumoje.
Džiaugiuosi, kad galiu kartais leisti sau būti balta varna ir sakyti, kad esu laiminga, vaikščioti išsišiepusi 24 valandas per parą. Ir ta laimė yra visada su tavimi, jos nereikia niekur ieškoti.
Tu gali būti laimingas vien pažiūrėjęs į veidrodį – save reikia mylėti ir su makiažu, ir be jo. Paprastuose dalykuose yra visi mūsų didžiausi džiaugsmai. Jokių didelių planų, grandiozinių projektų ar ypatingos sėkmės laimei nereikia.

Kokia tavo nuomonė?


Paskutiniai straipsniai