Etiška mada: kaip užtikrinti, kad spintos turinys išties džiugintų?

Septintajame dešimtmetyje gimusi koncepcija – etiška mada – šiandienos visuomenėje tapo aktualiu fenomenu, darančiu įtaką ne tik mados industrijai, bet ir sąmoningai visuomenei, siekiančiai gyventi „teisingai“. Etiškos mados puoselėjimas (beje, dažnai tapatinamos su ekologiška mada) yra paremtas kilnia, pacifistine vizija. Tačiau tai ne tik sprendimas nepirkti odinių drabužių ar gaminių iš kailių. Etiška mada nėra primityvi.

Drabužiai bei aksesuarai įsigyjami neįtikėtinais kiekiais, neatsižvelgiant nei į jų kilmę, nei kokybę, kartais netgi pamirštant ir esminę jų funkciją – dėvėjimą. Tačiau tvari mada primena apie tikrąją drabužių paskirtį. Etiška mada skatina pirkti mažiau, bet geresnės kokybės drabužius.

Kaip tapti etišku vartotoju?

• Suvokti savo poreikius ir racionaliai formuoti įvaizdį.
• Nepasiduoti impulsyviam poreikiui pirkti, o per akcijas įsigyti tik iš anksto įsigyti nuspręstas aprangos detales.
• Atkreipti dėmesį į drabužių bei aksesuarų kilmę.
• Įvertinti aprangos detalių kokybę, medžiagas iš kurių drabužiai yra pagaminti, taip pat atkreipti dėmesį į siuvimo techniką.
• Pirkti drabužius, pagamintus iš perdirbtų medžiagų, arba aprangos detales, sukurtas tausojat aplinką.
• Atsisakyti odinių bei kailinių aprangos detalių.
• Riboti sezono metu įsigyjamų naujų drabužių kiekį.
• Jeigu įmanoma, kaip įmanoma dažniau apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse.
• Remtis minimalizmo koncepcija kuriant įvaizdį bei apsiperkant.  

shutterstock.com

Vis dėlto rasti pusiausvyrą tarp siūlomų sprendimo būdų bei egzistuojančių problemų yra ganėtinai sudėtinga.

Įvairūs sintetiniai audiniai yra lyg cheminės bombos – kenksmingi juos nešiojantiems žmonėms bei lėtai suyrantys (pavyzdžiui, nailonas bei poliesteris „sutirpsta“ tik po daugiau nei 40 metų), bet natūralių audinių, tokių kaip oda ar kailis, naudojimas peržengia moralines normas ir palaiko žiauraus elgesio su gyvūnais tendencijas. Dėmesį svarbu atkreipti ir į kitus natūralius audinius, pvz., medvilnę. Tinkamai paruošti vieną medžiagos kilogramą, kurio užtenka vienerių marškinėlių bei džinsų gamybai, tenka sunaudoti net iki dvidešimt tūkstančių litrų vandens! Beje, verta paminėti ir tai, jog mados pramonė yra itin aktyvi būtent tuose kraštuose, kuriuose nuolat trūksta geriamo vandens.

Ko gero, galima teigti, kad etiška mada yra pernelyg kontraversiška, kad būtų rasti absoliutūs, visiems priimtini sprendimai produkcijos kūrimo atžvilgiu. Juk siekiant audinių natūralumo ir vengiant gamtos taršos, subjektyviai skatinamas išteklių, tokių kaip vanduo, panaudojimas, be to, organinės medžiagos dažnai kainuoja net ir gyvybę.

Tiesa, etiška mada susiduria ir su kita problema – „greita mada“, kurios neįtikėtinas augimas gniuždo mados kultūros estetiką, o kartais netgi ir tikrąją vertę. Lengvas drabužių įsigijimas bei jų prieinamumas įvairiems socialiniams sluoksniams nėra problema, tačiau jų perteklius – taip. Drabužių gyvavimo ciklas pamažu nebetenka prasmės. Iš rankų į rankas perleidžiamos aprangos detalės tampa nebeaktualios, o dažnai tik vienam sezonui pristatomi drabužiai (nes dėl prastos kokybės jie tik tiek išsilaiko) agresyviai užpildo ne tik mados rinką, bet ir vartotojų spintas.

Etiška, ekologiška, o kartais netgi tvaria apibūdinama mada primena apie aktualias vartotojiškumo problemas ir siekį rasti sprendimus, galinčius sušvelninti neigiamus mados pramonės padarinius. Žinoma, etiškas verslas mados industrijoje apima itin platų funkcijų spektrą – nuo žemės ūkio produkcijos iki konkretaus gaminio pateikimo kolekcijos pristatymo metu ar drabužio reprezentavimo parduotuvės virtinoje. Svarbu suprasti, jog tokia mada tarsi pateikia perspektyvų požiūrį į drabužių gamybos išteklius ir gamybą, kuris ne tik yra naudingas žmonėms, bet ir gamtai (etiška mada siekia mažinti žalingą poveikį aplinkai).

Susiję straipsniai: Ilgalaikės darnos link: kaip tampama kultūringu vartotoju