Vinco Kubiliaus nuotr.
Radijo ir televizijos laidų, renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė šypsosi, kad oda reikia rūpintis, greičiausiai, nuo 20-ies ar bent 30-ies. Ir prisipažįsta – ji to nedarė, todėl kai vieną dieną sulaukė pasiūlymo iš grožio peilio specialistų, net kiek sutriko.
„Negalėčiau sakyti, kad savo oda nesirūpinau visai. Tiesiog rūpinausi, matyt, nepakankamai. Na, koks kremas pakliūva po ranka, tokį užtepi.
Visi mokymai, kaip reikia prižiūrėti veidą, kokias drėkinimo procedūras ar veido masažus reikia atlikti, man atrodė skirti ne man arba man, bet kada nors, po daugybės metų. Kai jau reikės. Sau atrodžiau gana gerai ir nenorėjau jaudintis bei leisti grožiui pinigų.
Gailiuosi to. Tik po 40-ies supratau, kad jau vėlu pradėti gelbėtis tik kremais. Tai jau buvo rezultatas to, kad nepakankamai rūpinausi savimi iki tol. Tuomet, norėdama save reanimuoti, jau turėjau išleisti visai kitokius pinigus. Dabar vėl nebejaučiu poreikio imtis radikalių procedūrų“, − pasakojo D.Tamošiūnaitė.
Kai grožio specialistas moteriai pasiūlė operaciją, iš pradžių ji kiek sutriko. Ne dėl to, kad neturėjo sau priekaištų – susimąstė, ar jai to reikia, lyg ir baisu. Galiausiai ji priėmė sprendimą ir atsakė: „Taip, o kodėl gi ne?“
− Abejonių buvo daug? Ką nusprendėte tobulinti grožio chirurgų rankomis?
− Šiek tiek svarsčiau, tačiau vėliau prisiminiau, kad buvau skaičiusi, jog tokias, vadinkime, drastiškesnes, procedūras reikia darytis iki 50-ies metų, nes vėliau „sutvarkytas“ veidas gali nebebūti tavo. Nori tu to ar ne, veido bruožai klypsta, asimetrija su metais didėja, ir tikėtis, kad tau tobulai sudėlios veidą vyresniame amžiuje, yra nerealu.
Man, jei kalbame apie veidą, buvo atlikta vokų pakėlimo operacija. Ši operacija yra tokia palyginti nekalta, kad jei akis užgula vokai ar antakiai, net nereikia svarstyti. Ji nuima kažkiek metų, palengvina akis ir nebereikia pirštu pakelti antakio, kad galėtum ant voko užtepti šešėlių. (Juokiasi).
Man dar taip nebuvo, bet akys jau buvo pasunkėjusios, lyg prigulusios.
− Kokiomis dar procedūromis esate lepinusi savo veidą?
− Hialurono rūgšties injekcijas bandžiau. Kas yra botoksas žinau. Mezoterapija yra puikus dalykas. PRP procedūros (kraujo plazmos injekcijos), ozono terapija, termoliftingas – visa tai išbandžiau.
Žinoma, galima ginčytis, gerai tai ar ne, bet visos šios priemonės yra iš tiesų efektingos ir tai matosi iš karto. Po termoliftingo poveikį matai jau kitą rytą! Turėjau filmuotis kažkokiame svarbiame projekte, todėl pasidariau šią procedūrą. Vėliau kartojau dar kelis kartus, kol galiausiai nebebuvo būtinybės.
Nesakau, kad pasidariau gražesnė, bet man to nebereikėjo. Nebenorėjau.
− Kuria iš šių procedūrų buvote labiausiai patenkinta?
− Matyt, mezoterapija. Efektas labai didelis, jis matomas ir pati tai jauti. Veidas pamaitinamas vitaminų kokteiliu, kurio šiaip nesuvalgysi. Žinoma, galima rūpintis oda ir tvarkingai maitinantis. Bet jei taip neatsitinka, ši procedūra puiki veidui, kaklui, dekoltė, net rankoms.
Žinoma, ji netinka moterims, kurios bijo adatų. Man ši procedūra nebuvo labai skausminga, o rezultatas toks, kad jau po kelių valandų galėjau filmuotis. Man patiko.
Labiausiai mane buvo išgąsdinusi prašmatnioji kraujo plazmos procedūra. Gal man reikėjo kiek ilgiau palaukti. Praėjus porai savaičių po procedūros vedžiau renginį. Po jo pamačiau save nuotraukose. Aš buvau „čiukčia“!
Matyt, nuo to užpildo mano veidas buvo gerokai patinęs. Atrodžiau, mano akimis, tikrai nekaip. Baisių komentarų nesulaukiau, bet kai puikiai save pažįsti ir žinai, kaip atrodai ir po nemiegotos nakties, ir po audringo vakarėlio… Tąkart pamaniau, kad tokios savęs dar nesu mačiusi.
Kita vertus, kai daraisi tokias procedūras, turi būti pasiryžęs pamatyti rezultatus, kurie galbūt ne visada tave nustebins tik teigiamai.
Hialuronas, botulinas – aš už tai, kad būtų užpildytos gilios raukšlės, kurios moteriai bado akis. Mano štai vienas antakis pakyla aukščiau už kitą ir viena akis visada atrodo didesnė. Botoksas gali tai suvienodinti.
Daiva Tamošiūnaitė. Asmeninio albumo nuotr.
− Sakote, kad anksčiau neužtektinai rūpinotės savo oda. Ar dabar, būdama 51-erių, jau prisižiūrite, nebekartojate pašėlusios jaunystės klaidų?
− Ne! (Juokiasi). Bet dabar man tai jau nebėra taip aktualu. Metai bėga ir kartais ateina perdėtai skausmingas momentas, kai pasižiūrėjusi į veidrodį nori nugalėti savo amžių, raukšlelės erzina, kyla emocijos. Man, matyt, tai nėra amžinai svarbu. Dabar būna geriau, būna ir blogiau. (Juokiasi).
Anksčiau mane erzino gilios juoko raukšlės, dabar – nebe, juk čia tik juoko raukšlės. Vertikalios raukšlės virš nosies, jos gal net vadinamos pykčio raukšlėmis, kadaise man priminė skaudžius išgyvenimus ir nenorėjau jų matyti. Dabar nebeprisimenu tų išgyvenimų.
Sakau, kad nelabai atsakingai žiūriu į kasdienę veido priežiūrą dėl to, kad aš eksperimentuoju. Mano naudojami kremai keičiasi – kas papuola, kas pasiūlo, kad pagiria. Kai tuos kremus kaitalioju, man net sunku įvertinti, ar jie buvo nuostabūs, ar visai ne.
Alergijų, bėrimų neturiu, neigiamų didelių padarinių nematau, bet stebuklų irgi nebūna. Mano oda labiau sausa, jei kas labai netiktų, manau, pajausčiau. Dabar naudoju lietuviškus produktus, anksčiau naudojau visai kitokią seną gerą per amžius patikrintą amerikietišką produkciją.
Ant mano kosmetikos lentynėlės visada yra ir vitamino C bei hialurono, kurių galiu įsilašinti į bet kokį kremą. Tai ir darau.
Ką darau ypatingo? Stengiuosi kartais nueiti į veido masažą. Tikrai tikiu, kad veido masažas daro stebuklus. Retkarčiais juo pasilepinu ne dėl efekto, o labiau dėl malonumo. Kartais užsidedu baltojo molio kaukę.
Makiažą valau visada. Turiu tam micelinį vandenį, makiažo valiklį.
− Ar dėl grožio galvojate, ką valgote? Juk tai labai susiję.
− Sakau „Ne“ cukrui, man jo iš esmės nereikia. Nesu saldumynų mėgėja, jų niekada nepasigendu, cukraus niekur nededu. Kai mama atvažiuoja į svečius, lekiu į parduotuvę pirkti cukraus, nes mūsų su dukra Adele namuose jo nėra. Ji priprato, nuo vaikystės taip valgė, aš taip valgiau, į arbatą cukraus nedėjau – ir ji dabar jo nepasigenda. Dukra mėgsta ledus, vaisius – pasiima to cukraus iš kitur.
Stengiuosi gerti daugiau vandens. Neišgeriu, kiek priklauso, bet visada turiu ąsotį ant darbo stalo ir stengiuosi per dieną jį išgerti. Tikiu teigiama vandens galia. Geriu ir daug žolelių arbatų. Kavos man daug nereikia.
Esu baisinė jūros gėrybių, žuvies gerbėja. Žuvį valgau mažiausiai 3 kartus per savaitę. Žuvies gabalėlis man geriausias desertas. Mano galva, tai irgi padeda, ten yra teisingų elementų.
Daiva Tamošiūnaitė. Asmeninio albumo nuotr.
− Jeigu šiandien galėtumėte kažką pasakyti sau 30-metei, kokias veido priežiūros procedūras rekomenduotumėte?
− Gal nesu tiek gudri šioje srityje, kad galėčiau ką nors rekomenduoti jaunai moteriai. Turbūt patarčiau nerūkyti, laiku eiti miegoti ir galbūt gerti daug vandens. Nesu specialistė, bet šios taisyklės, manau, galioja kiekvienai.
Tas dešimtmetis nuo 20-ies metų yra pasiutęs ir naktys tuomet būna labai trumpos. Tada gyvenimą degini kaip žvakę iš abiejų galų ir mažiausiai mąstai apie tai, kas bus po daugybės metų. Gyvenimas tuomet, atrodo, verda, o miegui paliekame mažai laiko.
Nesakau, kad nereikia taip gyventi, kaip atrodys ta jaunystė be šėlsmo, bet jei aktualu grožis, juo reikia rūpintis. Žinoma, neturiu minty kelionės pas specialistus ką nors dėtis, ką nors didinti ar pūsti.
− O ką po kelerių metų patarsite savo dabar 14-metei dukteriai, kai ji paprašys patarimo dėl odos priežiūros?
− Jau dabar suprantu, kad turėčiau patarti. Kaip tik neseniai įvyko pokalbis. Mudvi su mama diskutavome apie kremus, o Adelė paklausė, kodėl mes juos tepame. Ji naudojo veido kremą tuomet, kai ją kankino paaugliški spuogai – jų buvo debesys.
Juk spuogų mes su mama neturime, tad kam? Atsakiau, kad ir jai netrukus reikės pradėti tepti kremą. Tuo mano pamokymai ir baigėsi. Iš tiesų nežinau, ką turi naudoti paauglės merginos, kas tinka jų odai. Anksčiau mums kaip tik sakydavo, kad nereikia tepti jokių kremų, gal dabar yra kitaip? Nežinau, reikės pasiklausti gudrių draugių.
Kas kitas patars dukrai, jei ne mama? Juk nuo mamos priklauso vaiko požiūris į grožį, estetiką. Mūsų mamos nelabai ką galėjo patarti, buvo vienas kitas kremas ir agurkų losjonas. Man įskiepijo tik patį suvokimą, kad reikia būti pasitempusiai, atrodyti gerai. O priemones reikėjo sugalvoti pačiai.
10574
