Andrius Mamontovas apie sveiką gyvenseną

„Jeigu žiūrime į pasaulį per svaigalų rūką, mes nematome ir nepatiriame tikrojo pasaulio. O aš norėčiau matyti, kas yra iš tikrųjų, bet ne iškreiptą vaizdą“, – sako muzikantas, aktorius, prodiuseris Andrius Mamontovas.

Itin aktyviai prie įvairių socialinių akcijų, skirtų kurti sveikesnę, saugesnę ir pilietiškesnę visuomenę, prisidedantis atlikėjas portalui Gamtos Grožio Formulė pasakojo seniai atradęs, jog nesveikas gyvenimo būdas valgant bet ką, svaiginantis ar skendint rūkalų debesyje – ne jam.

– Daugelį metų nerūkote, alkoholio nevartojate ir mėsos nevalgote dvidešimt dvejus metus, sportuojate. Kada atėjo supratimas bei pajautimas, kad norisi gyventi sveikai?

– Paauglystėje nei rūkiau, nei vartojau alkoholį. Buvo tik kelerių metų laikotarpis, kai su grupe „Foje“ ėmėme važinėti po Lietuvą. Tuo metu vykdavo įvairūs vakarėliai ir tuo pačiu būdavo daug pagundų. Tačiau niekada neturėjau priklausomybių ar nuo paauglystės išvystytų nesveikų įpročių, tad tik išbandžiau, kas tai yra, ir supratau, jog tai – ne man.

– Kodėl mityboje atsisakėte mėsos, juolab turint omenyje, kad prieš dvidešimt metų apie vegetarišką mitybą Lietuvoje nebuvo daug informacijos?

– Vegetarizmas man buvo įdomus ir dar anksčiau, paauglystėje. Bet iš tiesų dar buvo mažai informacijos, o ir augau tokiais laikais, kai pasirinkimas parduotuvėse buvo labai menkas: daktariška dešra, sūris ir dvi-trys rūšys duonos. Nebuvo iš ko rinktis.

Nuotr. iš asm. albumo

Realiai vegetaru tapau tarnaudamas kariuomenėje, tiesa, daugiausiai dėl estetinių priežasčių. Patiekdavo mėsą, iš kurios prieš valgant reikėdavo išsirankioti kirmėles, tad valgiau tik bulves ir makaronus. O vėliau, kai jau buvo daugiau informacijos, grįžau prie minties apie vegetarizmą, domėjausi Indijos vegetarizmo tradicija, susipažinau su žmonėmis, kurie maitinasi vegetariškai. Jie man parodė, kas tai yra vegetarinė virtuvė. Tuomet įsigijau specialių receptūros knygų. Man visa tai labai patinka, šis maistas – labai įvairus. Tikrai naktimis slapčiomis nesvajoju suvalgyti gabalą dešros. Mėsą galbūt valgyčiau tik jeigu atsidurčiau izoliuotoje saloje, kur nebūtų jokio kito pasirinkimo. Gyvename pasaulyje, kuriame, laimei, visi galime rinktis, kas mums priimtina.

– Nustojus vartoti alkoholį, tikriausiai atsisijoja kai kurie draugai. Ar tai nėra stabdantis veiksnys jo atsisakyti?

– Kai kurie žmonės aplinkoje iš tiesų pasikeičia, ir dalis žmonių bijo, jog nustoję svaigintis neteks draugų. Tačiau jie nepagalvoja, jog jeigu su kitu žmogumi sieja tik išgėrinėjimas, kaip jį galima vadinti draugu? Žmonės, kurie yra tikri draugai, tikrai neatkrenta dėl to, kad nebevartoji alkoholio. Žmones turi sieti visai kiti, gilesni dalykai, kad tai būtų draugystė.

– Daug kam atrodo, kad pradėjus gyventi sveikai, gyvenimas taps nuobodus, nekūrybingas. Ką galėtumėte pasakyti taip mąstantiems žmonėms?

– Alkoholis sukuria įdomaus gyvenimo iliuziją. Tačiau kaip atrodo prisigėręs žmogus iš šalies? Jis visai neatrodo įdomiai, ir tai, ką jis tuo metu veikia, yra visiškai neįdomu. Jam tuo metu, apsvaigusiomis smegenimis, atrodo įdomu, o aplinkiniai blaiviomis akimis mato, kad tai visai neatraktyvu. Ir tai visai nėra linksma. Tikrasis džiaugsmas yra tas, po kurio nebūna pagirių.

– Turime daug negatyvios statistikos – Lietuvos visuomenė suvartoja itin daug alkoholio, joje daug smurto ir panašiai. Vis tik galbūt pastebite ir teigiamų tendencijų, sveikiau ir sąmoningiau gyvenančios visuomenės dalies didėjimą?

Be jokios abejonės. Jau kelerius metus iš eilės vyksta vienas-kitas festivalis, miesto šventės, kuriose atsisakoma alkoholio. Neseniai Kauno rajone vykęs „Laisvės piknikas“ irgi vyko be alkoholio, o susirinko tūkstančiai. Žmonės, kurie dalyvauja tokiuose renginiuose, realiai įsitikina, kad linksmintis be alkoholio yra daug saugiau. Alkoholis pažadina agresyvias emocijas, dažniausiai iškelia negatyvius žmogaus jausmus, jis elgiasi ir mąsto neadekvačiai, pradeda kabinėtis prie kitų, nenormaliai reaguoti. Renginiuose, kuriuose nėra alkoholio, yra saugu, visi džiaugiasi, yra ramūs.

Jeigu žiūrime į pasaulį per svaigalų rūką, mes nematome ir nepatiriame tikrojo pasaulio. O aš norėčiau matyti, kas yra iš tikrųjų, bet ne iškreiptą vaizdą. Leisti laiką apsvaigus, kitą dieną neprisiminti, kas buvo vakar – tai nėra laimė. Mano manymu, tai yra visiška nelaimė.